.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Krikščionybės istorijos tėkmėje meilingos pagarbos raiška šventiesiems ir jų palaikams tikinčiųjų religinėje sąmonėje užėmė nemaža vietos.
Relikvijų gerbimas gimė iš mirusiųjų gerbimo.
Kitaip nei pagonys, kurie mirusius degindavo arba laidodavo, krikščionys iš pat pradžių sekė žydų tradicija: jie mirusius laidodavo.
Tai geriau atitiko ir jų turimą kūnų prisikėlimo viltį. Visas tekstas pdf.
Visas krikščioniškas gyvenimas yra paženklintas kryžiaus ženklu. Nuo krikšto kryžiaus ženklas lydi kiekvieną maldą, kiekvieną laiminimą. Kryžius kabo visuose krikščioniškuose namuose ir pastatytas visose kaimo kryžkelėse. Pamaldumas kryžiui yra toks pat senas kaip ir pati krikščionybė. Pakanka atsiversti šv. Pauliaus laiškus, kad tuo įsitikintume.
Būtent apaštalas Paulius sukūrė naują kryžiaus teologiją, aprašė kryžiaus formą ir prasmę, tačiau per pirmus tris šimtmečius kryžių ir savo sielų išganymo tikrovę krikščionys mieliau atvaizdavo iš gamtos ir kasdienybės paimtais vaizdiniais. Kodėl taip atsitiko? Visas tekstas pdf.
Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė yra pirmoji liturginių metų šventė, kuri švenčia ne išganymo istorijos įvykį, o apmąsto sakramento dovaną.
Ji švenčiama ketvirtadienį arba sekmadienį po Švč. Trejybės iškilmės. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė kanoniškai buvo įsteigta 1317 m. eucharistinio pakilimo metu.
Šį pakilimą sąlygojo dvi priežastys: doktrininiai ginčai, kuriuos sukėlė dar Berangero Tūriečio1 erezija XI amžiuje ir naujas liaudies pamaldumas Eucharistijai. Kaip tik šiame kontekste šv. Julijona iš Montkornijono patyrė vizijas, kurios ir paskatino šventės įsteigimą. Visas tekstas PDF
Sekminių dieną Bažnyčios liturgija užsklendžia penkiasdešimt dienų trukusį velykų laiką ir įveda į Šventosios Dvasios laiką, kaip ir pirmieji apaštalai, kasmet laukdama naujo Šventosios Dvasios išsiliejimo per liturginį šventimą. Šis Dvasios dovanojimas Bažnyčioje tebesitęsia nuo pirmųjų Sekminių vis iš naujo skatindamas ją tapti misijine, nuolat atnaujinant pirmosios krikščionių santraukos – kerigmos formą ir jos skelbimą, neišduodant jos esmės.
Krikščioniškų Sekminių (gr. pentekoste – „penkiasdešimtoji“ diena) prasmė įleidusi šaknis senatestamentinėje Sekminių sampratoje, kuri amžių tėkmėje pakeitė savo pobūdį. Šiame straipsnyje bus siekiama trumpai pažvelgti, kaip Apaštalų Darbų autorių įtakojo anuomentinio judaizmo koncepcijos ir kaip įvyko žydiškų Sekminių sampratos perkeitimas. Skaityti visą tekstą PDF
Advento metu Bažnyčia išgyvena Išganytojo gimimo kūne laukimą. Šiuo atžvilgiu, Adventas yra pasiruošimas Kalėdoms. Daugeliui krikščionių Kalėdos yra pirmiausia Jėzaus gimimo Betliejuje šventė taip, kaip švenčiamas gimtadienis. Iš dalies tai tiesa, nors gruodžio 25 d. (ši data nustatyta IV a. norint priešpastatyti Kristaus gimimą pagonių sol invictus, nenugalimos saulės šventei) greičiausiai nėra tikroji Jėzaus gimimo data. Tačiau tikslios datos ieškojimas tėra vienas iš aspektų (ir ne pats svarbiausias) siekiant suprasti Kalėdų šventę ir visus liturginius metus. Advento – Kalėdų – Apreiškimo (Trys Karaliai) ciklas yra ne tiek Kristaus gimimo minėjimas, kiek didelis Viešpaties „pasirodymo“ šventimas.
Tie, kurie meldžiasi, naudodamiesi Dievo tautos liturginių valandų knygomis (brevijoriumi ar „Magnificat“ mišiolėliu), nuo gruodžio 17 iki 23 d. vakaro maldoje ras didžiuosius „O“ priegiesmius, kurių yra septyni. Tai trumpi šūksniai į Mesiją priartėjus didžiajam Įvykiui. Šie priegiesmiai žodžiais išsako gilų Išganytojo atėjimo troškimą, kurio kupina žmogaus širdis, taip pat gilią nuostabą ir žavesį prieš atėjimo įvykį. Ateinantis Išganytojas tituluojamas vardais, paimtais iš Senojo Testamento.
Gruodžio 23 d.
O Emanueli, mūsų Karaliau ir įstatymų leidėjau, tautų viltie ir jų Gelbėtojau! Ateik ir išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve.
Tie, kurie meldžiasi, naudodamiesi Dievo tautos liturginių valandų knygomis (brevijoriumi ar „Magnificat“ mišiolėliu), nuo gruodžio 17 iki 23 d. vakaro maldoje ras didžiuosius „O“ priegiesmius, kurių yra septyni. Tai trumpi šūksniai į Mesiją priartėjus didžiajam Įvykiui. Šie priegiesmiai žodžiais išsako gilų Išganytojo atėjimo troškimą, kurio kupina žmogaus širdis, taip pat gilią nuostabą ir žavesį prieš atėjimo įvykį. Ateinantis Išganytojas tituluojamas vardais, paimtais iš Senojo Testamento.
Gruodžio 22 d.
O trokštamasis tautų Karaliau, kertinis akmenie, jungiantis tai, kas buvo išskirta! Ateik ir išgelbėk žmogų, kurį sukūrei iš žemės molio.
Tie, kurie meldžiasi, naudodamiesi Dievo tautos liturginių valandų knygomis (brevijoriumi ar „Magnificat“ mišiolėliu), nuo gruodžio 17 iki 23 d. vakaro maldoje ras didžiuosius „O“ priegiesmius, kurių yra septyni. Tai trumpi šūksniai į Mesiją priartėjus didžiajam Įvykiui. Šie priegiesmiai žodžiais išsako gilų Išganytojo atėjimo troškimą, kurio kupina žmogaus širdis, taip pat gilią nuostabą ir žavesį prieš atėjimo įvykį. Ateinantis Išganytojas tituluojamas vardais, paimtais iš Senojo Testamento.
Gruodžio 21 d.
O patekanti Aušra, amžinosios šviesos spindesy ir teisingumo saule! Ateik ir apšviesk tūnančius tamsoje, mirties ūksmėje.