IŠMINTISTie, kurie meldžiasi, naudodamiesi Dievo tautos liturginių valandų knygomis (brevijoriumi ar „Magnificat“ mišiolėliu), nuo gruodžio 17 iki 23 d. vakaro maldoje ras didžiuosius „O“ priegiesmius, kurių yra septyni. Tai trumpi šūksniai į Mesiją priartėjus didžiajam Įvykiui. Šie priegiesmiai žodžiais išsako gilų Išganytojo atėjimo troškimą, kurio kupina žmogaus širdis, taip pat gilią nuostabą ir žavesį prieš atėjimo įvykį. Ateinantis Išganytojas tituluojamas vardais, paimtais iš Senojo Testamento.

Gruodžio 17 d.

O Išmintie, išėjusi iš Aukščiausiojo lūpų, siekianti nuo vieno žemės krašto iki kito, veiksmingai visa valdanti; ateik ir išmokyk mus eiti suvokimo keliu.

O Išmintie, netrukus tapsianti regima pasauliui. Tu jau esi pasaulyje nuo pradžios, nes jau atvėrei savo lūpas ir pati užgiedojai šlovės giesmę: „Išėjau iš Aukščiausiojo lūpų ir tarsi migla apdengiau žemę. Gyvenau dangaus aukštybėse, o mano sostas buvo debesies stulpe. Apėjau dangaus skliautą pati viena ir išvaikščiojau bedugnės gelmes. Valdžiau jūros bangas ir visą žemę, visas tautas ir gentis. Visur ieškojau poilsio vietos, kurioje turėčiau gyventi.“ (Sir 24, 1–7)

Tu dalyvavai Dievui kuriant visatą (plg. Pat 8,30; Jer 10, 12; Pr 3, 19; Išm 7, 22–8, 1), per tave buvo padėti žemės pamatai (plg. Pat 3,19). Potremtiniu laikotarpiu Dievo išrinktoji tauta tave taip liaupsino giesmėmis, taip aukštai pakėlė tave į dangiškąją erdvę ir taip stipriai tvirtino tavo asmeniškumą, kad ėmė suvokti tave kaip autonomišką asmenį ( plg. Pat 1, 20–53; Job 28; Sir 24; Išm 6, 12–25).

O dabar tu tikrai tampi Asmeniu, gimsiančiu Betliejaus tvartelyje. O dieviškoji Išmintie, kokia tu stipri! Per tave visa sukurta, per tave nenugalimu būdu pasuko istorija kita kryptimi, tu nenugalima ir sykiu paslėpta nuo žmonių akių. Tu nenugalima, bet ir švelni, nes nedarai jokio spaudimo žmogaus laisvei. Kokia tu motiniška, nes pramatei žmonijos poreikius.

Tu pasirinkai Betliejų, idant gimtum jame. Tu gimei Betliejuje. Šio kaimelio pavadinimas reiškia „Duonos namai“. Šitaip mums parodai, kad esi ir trokšti būti mūsų Duona, mūsų maistas, mūsų gyvenimo valgis ir dvasinis penas. Pasimaitinę tavimi, mes jau nebemirštame. Tu galingai plinti nuo vieno žemės krašto iki kito ir veiksmingai valdai Visatą (plg. Išm 8, 1).

Tau nereikia tartis su niekuo, kad žinotum, ką daryti! Juk kas išmokė Dievą teisingumo tako ir parodė jam išminties kelią (plg. Iz 40, 14)? Tad ateik, Tėvo Išmintie, gyvoji iš dangaus nužengusi Duona, prisiartink prie mūsų, kad ir mes prisiartintume prie tavęs, idant mokėtume eiti supratimo keliu, vedančiu į išganymą.

Br. Lukas Skroblas OSB