Aba Alonijus. „Šiame pasaulyje esu tik aš ir Dievas“

Žmogus pasirenka vienuolio kelią, nes jaučiasi kviečiamas gyventi akis į akį su Dievu dykumoje. Todėl normalu, kad jis gali rasti ramybę ne žmonių gausybėje, bet ištverdamas kūnu ir širdimi vienumoje, ten, kur yra tik jis ir Dievas. Kažkas yra pasakęs, kad monastiniai vienuoliai yra šiltnamio augalai. Jie negali augti ten, kur pučia stiprus vėjas, kur sninga, gausiai lyja. Jie gali skleistis tik tam tikromis sąlygomis.

Tačiau aba Alonijus tam tikra prasme kalba ne tik apie vienuolių gyvenseną, jis išsako ir kiekvieno žmogaus pamatinę gyvenimo tiesą. Viena trumpa ištarme jis parodo, kad žmogaus gyvenimo pamatas – tai suvokti savo vienintelį tikrai svarbų ryšį su Kūrėju, nuo jo nenutolti, jo laikytis ir juo gyventi. Į šią tiesą kviečiamas atsiliepti kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokia būtų jo gyvenimo būklė.

Šis vienintelis svarbus saitas sumažina kitų saitų reikšmę. Tokia laikysena nereikalauja atstumti visa, kas nėra tas esminis ryšys, ji nereikalauja atsisakyti savo artimųjų, draugų, materialinės gerovės ir pan. Priešingai, užmezgęs į teisingą ryšį su savo Kūrėju, žmogus užmezga ir teisingą ryšį su savo artimu bei su viskuo, ką jam patikėjo Kūrėjas. Kaip tik iš šio ryšio gali kilti ramybė, apie kurią kalba aba Alonijus.

Parengė br. Lukas Skroblas OSB