Vienuoliai

Ieškoti „vieno reikiamo dalyko“

Nuo seniausių laikų įvairiose religinėse tradicijose atsirasdavo vyrų ir moterų, įsitikinusių, jog šiame besikeičiančiame pasaulyje jie neras to, ko ieško giliausiu savo esybės troškimu. Todėl daugelis jų ryždavosi visiškai pasišvęsti ieškojimui to, kas jiems pagal širdyje skambantį pašaukimą atrodydavo kaip „vienas reikiamas dalykas“ (plg. Lk 10, 42). Savo gyvenimo būdu, apranga, įsikūrimu nuošaliose vietose skirdamiesi nuo amžininkų, jie laisvu apsisprendimu rinkdavosi skaistumą, neturtą ir gyvenimą bendruomenėje arba po vieną, vadovaujant dvasiniam mokytojui.

Jėzus kviečia mokinius

Rasti tikrą dvasinį mokytoją labai nelengva. Krikščionys įsitikinę, kad tikras mokytojas yra tik vienas – Kristus. Jėzus nesiliauja kvietęs, kartodamas žodžius, kuriais kreipėsi į savo mokinius: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Atsiliepusieji į šį kvietimą tiki, kad tik Jėzus, Dievo Sūnus, yra vadovas, galintis trokštančius „vieno reikiamo dalyko“ patikimai vesti į siekiamą tikslą (plg. Žyd 2, 10). Todėl jie apsisprendžia sekti paskui Jėzų.

Pirmųjų krikščionių gyvenimas

Jau pirmi Jeruzalės krikščionys atsiliepė į šį Kristaus kvietimą: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. (…) Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą (…). Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes visa jiems buvo bendra“ (Apd 2, 42. 44–47; 4, 32).

Krikščionys vienuoliai

Pirmoji bendruomenė sunyko kartu su Jeruzalės sugriovimu 70 m. Tačiau nuo pirmųjų Bažnyčios amžių krikščionys liko ištikimi šiam gyvenimo idealui. Norėdami sekti Kristumi dykumoje ir gyventi grynai pagal Evangeliją, uoliausi jų palikdavo pasaulį. Juos imta vadinti vienuoliais (graik. monachos), nes vienintelis (monos) jų rūpestis buvo pašvęstojo skaistumo ir vienatvės prieglobstyje atsidėti Dievo ieškojimui. Pirmu krikščioniu vienuoliu laikomas šv. Antanas, vadinamas Didžiuoju (252–356). Jis pasitraukė į Egipto dykumą, kad galėtų atsidėti dvasinei kovai su visa kuo, kas jame priešinosi Dievo veikimui. Daugelis pasekė jo pavyzdžiu. Veikiai įvairių formų krikščioniškoji vienuolystė paplito visame to meto civilizuotajame pasaulyje.

Vienuoliai ir kitos pašvęstojo gyvenimo formos

Vienuoliškojo gyvenimo tikslas – pirmiausia Dievo ieškojimas susikaupiant maldoje, vienumoje ir tyloje. Be tiesioginio liudijimo savo gyvenimo būdu, vienuoliai apaštalauja tik savo liturgija ir priimdami vienuolyne svečius. Gerokai vėliau, nuo XII a., atsiliepdami į Bažnyčiai iškylančius naujus uždavinius, ėmė kurtis daugelis naujų vienuolių ordinų arba pašvęstojo gyvenimo formų: pranciškonai, dominikonai, jėzuitai ir kt. Šių ordinų arba kongregacijų apaštalavimo ar karitatyvinė paskirtis bei tikslai įpareigoja narius veikti pasaulyje, taigi palaikyti su juo įvairius santykius. Tad šių bendruomenių nariai nėra vienuoliai tikrąja šio žodžio prasme. Tai broliai ir seserys, religinių bendruomenių nariai.