Šv. Benediktas ir jo regula vienuoliams
Italijos krikščionis Benediktas Nursietis (480–550), studijuodamas Romoje, išgirdo pašaukimą viską palikti ir atsidėti vien Dievo ieškojimui. Paklusdamas šiam pašaukimui, jis pasišalino vienumon ir apsigyveno kalnų oloje. Po truputį aplink jį ėmė burtis mokiniai, ir Benediktas įsteigė Montecassino vienuolyną. Čia parašė Regulą, kurioje, ištikimai laikantis iki tol susiformavusios vienuoliškojo gyvenimo tradicijos, mokiniams dėstoma, kaip kartu gyventi pagal Evangeliją. Šv. Benedikto Regula – išminties ir saiko šedevras. Todėl ilgainiui jos ėmė laikytis visos Vakarų vienuolijos. Iki šiol ji vis dar aktuali ir gyva. Benediktinai yra vienuoliai, kurie „gyvena vienuolyne ir paklūsta regulai bei abatui“ (R 1, 2) laikydamiesi šv. Benedikto parašytosios Regulos. Tai seniausias Vakarų vienuolių ordinas. Cistersai, trapistai, kamalduliai ir net kartūzai yra kilę iš Benediktinų ordino.
Vienuolynas – Viešpaties tarnystes mokykla
Šv. Benediktas norėjo, kad vienuolynas būtų mokykla. Jėzus į ją kviečia ne jau pasiekusius tobulumą, bet pradedančiuosius (plg. R 73, 1). Šioje mokykloje visi yra mokiniai, o jų mokytojas – Kristus. Šv. Benediktas nurodo: „Mokytojui taigi dera kalbėti ir mokyti, o mokiniui – tylėti ir klausytis“ (R 6, 6). Todėl jau pirmais šv. Benedikto Regulos žodžiais visi raginami atsidėti Viešpaties klausymuisi: „Atidžiai klausykis, sūnau, mokytojo paliepimų, palenk savo širdies ausį, noriai priimk gerojo tėvo pamokymą ir sėkmingai įvykdyk…“ (R, Prologas 1). Tyla ir tam tikro laipsnio vienuma yra būtinos klausymuisi ir kuria jam palankias sąlygas. Bet praktiniam jo įgyvendinimui dar reikalingas klusnumas, ugdomas nuolat atnaujinamo atsivertimo. Šv. Benediktas įsižiūri į Kristų: Mokytojas nusižemino, tapdamas visų tarnu. Iš meilės Tėvui ir visiems žmonėms savo broliams „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Vienuoliui tampa savi šv. Pauliaus žodžiai: „Dievo Sūnus (…) pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Kaip atsiliepti į šią meilę? Šv. Benediktas atsako: „Per klusnumo triūsą grįžk pas tą, nuo kurio per neklusnumo tinginystę nutolai“ (R, Prologas 2). Jis tęsia: „Į tave nūnai kreipiama mano kalba, kurs išsižadėjęs savosios valios, kad Viešpačiui Kristui, tikrajam Karaliui, tarnautum, klusnumo galinguosius ir garbinguosius ginklus imi“ (R, Prologas 2–3). Taigi vienuolynas yra mokykla, kurioje mokomasi tarnauti Viešpačiui ir visiškai nieko nestatyti aukščiau už Kristų (plg. R 72, 11).
Vienuolynas – maldos mokykla
Jėzus sakė: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Mokiniai Jo prašė: „Išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Tad ir vienuolynas yra maldos mokykla, daugiausia liturgijos dėka. Ypač vienuoliams Bažnyčia patiki savo bendruomeninę viešąją maldą, šv. Benedikto iš esmės laikomą Dievo darbuote, aukščiau už kurią vienuolis negali nieko statyti (plg. R 43, 3). Tad kaip vienuolyno širdis yra bažnyčia, taip vienuolio dienotvarkėje svarbiausią vietą užima liturginė malda. Kiekvieną dieną broliai iškilmingai švenčia bendruomenines šventąsias Mišias. Septynis kartus per dieną, laikydamiesi psalmės žodžių (plg. Ps 118, 164), broliai susirenka liturgine malda pašventinti dienos ir nakties valandas. Palendrių vienuolyne visos liturginės valandos giedamos tradicine grigalinio giedojimo forma. Tai seniausias Vakaruose giedojimas, tradiciškai laikomas specifiniu Romos liturgijos elementu. Šis giedojimas savo struktūra ir melodingumu susijęs su lotynų kalba, o jo grožis leidžia deramai išreikšti Dievo garbinimą. Be to, kiekvieną dieną vienuolis geriausią savo laiką skiria meditatyviam Dievo žodžio skaitymui (lectio divina), vidinei maldai ir rožinio kalbėjimui. Skatindamas susikaupimą, šv. Benediktas pabrėžia, kad vienuolyno bažnyčia turi būti tuo, „kuo vadinama – maldos namai ir kad joje nebūtų nieko daroma ar laikoma, kas nėra susiję su malda“ (R 52, 1). Todėl kiekvienas vienuolis turi gyventi atskiroje celėje, melstis, dirbti ir miegoti joje.
Vienuolynas – tai šeima
Kaip Bažnyčia, taip ir vienuolynas, kuris yra jos dalis, kartu yra kūnas, o vienuoliai – šio kūno nariai. Kristus surenka juos iš visų rasių, kalbų ir tautų, kad jie galėtų gyventi drauge kaip Dievo vaikai ir leistis vedami Jo dvasios, kad mylėtų vienas kitą ir tarnautų vienas kitam. Jis parenka jiems brolius. Tad benediktinų bendruomenė yra didelė šeima. Duodamas pastovumo įžadą, vienuolis apsisprendžia visą savo gyvenimą pasilikti joje. Šv. Benediktas ragina „gerbti vyresniuosius ir mylėti jaunesniuosius“ (R 4, 70–71). Jis rašo: „Tegu vienuoliai lenktyniauja tarpusavio pagarba. (...) Tegu niekas neseka tuo, ką mano esant naudinga sau, bet verčiau tuo, kas naudinga kitam. Vieni kitus temyli tyra broliška meile“ (R 72, 4. 7–8). Visų brolių renkamas abatas yra vienuolyno, kuriame jis atstovauja Kristui, tėvas. Abatas padeda kiekvienam įžvelgti, kokia yra jam skirtoji Dievo valia, tą valią priimti ir išpildyti. Jis dalija broliams tai, ko jiems reikia. Kiekvienam jis paskiria darbą, kad šis pagal savo sugebėjimus ir poreikius galėtų tarnauti bendruomenei ir Bažnyčiai. Šv. Benediktas ragina abatą stengtis, kad vienuoliai „mylėtų jį daugiau, negu bijotų“ (R 64,15), ir prašo brolių, kad šie „savo abatą mylėtų nuoširdžia ir nuolankia meile“ (R 72, 10).
Ora et labora – Melskis ir dirbk!
Paprastai benediktinų vienuoliai gyvena iš savo darbo. Darbas – svarbi tarnavimo Dievui dalis, be to vienuolio asmens atsiskleidimo ir jo įsiliejimo į bendruomenę elementas. Reguloje siekiama išmintingos pusiausvyros, ypač, tarp darbo ir maldos, protinio ir rankų darbo, bendravimo ir vienatvės, kurie visi palaiko vienas kitą. Prie šūkio Ora et labora reikėtų dar pridėti ir lege, t.y., skaityk. Vienuoliškajam, religiniam ir žmogiškajam jaunų vienuolių ugdymui pagal kiekvieno gebėjimus ir išgales vienuolyne skiriami studijų metai. Po jų vienuolių ugdymas tęsiasi ir toliau, ne taip intensyviai, tačiau visą gyvenimą.
„Išplėsta širdimi“
Vienuoliai – laisvi ir džiugūs. Jų gyvenimas atrodo liūdnas tik paviršutiniškai žvelgiančiam, nuo evangelinių vertybių tolstančiam pasauliui, o žiūrint tikėjimo akimis jis visiškai kitoks. Išbandymai ir pagundos neišvengiami ir savaime suprantami. Tačiau jei vienuolis, pasinaudodamas sunkumais, gręžiasi į Dievą ir prašo Jo pagalbos, kurios Šis negali jam atsakyti, tai ir tie sunkumai gali padėti, kreipdami ir vesdami pas Dievą. Šv. Benediktas pastebi, kad, „elgesyje ir tikėjime pažengus į priekį, išplėsta širdimi, su neapsakomu meilės saldumu imame bėgti Dievo paliepimų keliu“ (R, Prologas 49). Regulos pabaigoje pažadama, kad tuos, kurie „visiškai nieko nevertina daugiau už Kristų, Šis visus kartu nuves į amžinąjį gyvenimą“ (R 72, 11–12).
