Šiandien neretai galima išgirsti klausimą : „Man labai patinka grigalinis giedojimas. Tai gražus ir maldingas giedojimas. Bet ar jūs manote, kad galima jį giedoti parapijose ?“. Šiuo klausimu nedera pasisakyti kategoriškai. Teoriškai galima teigti, kad Romos Katalikų Bažnyčia šios giedojimo formos niekada neapleido, o Vatikano II Susirinkimas net jai suteikė išskirtinę vietą : „Grigiališkąjį giedojimą Bažnyčia laiko būdingu Romos liturgijai. Todėl, kai kitkas nekliudo, jam tebūnie skiriama pagrindinė vieta liturginiuose veiksmuose“ (Sacrosanctum Concilium nr. 116). Bet praktiniu požiūriu liturginė Konstitucija priduria : „Tačiau iš pamaldų jokiu būdu nešalintina kitų rūšių bažnytinė muzika, ypač polifoninės, jei tik ji atitinka liturginio veiksmo dvasią, kaip numatyta 30 strapsnio nuostatose (Sacrosanctum Concilium Ten pat.) Šiais nurodymais Konstitucija pateikia nuostabų balansą.
Grigalinis giedojimas turi išlikti, bet jis nebegali būti taikomas visiems. Jis, viena vertus, neša savy kažką, kas pranoksta visas kitas giedojimo formas, bet, kita vertus, kaip taikliai išsireiškė kun. Vaclovas Aliulis MIC, tai savotiškas liturginis aristokratizmas. Norint jį giedoti, reikia tobulo solfedžio, didelės vidinės ir bendruomeninės darnos bei susipratimo, kurio paprasti parapijos lankytojai negali turėti. Kitaip tariant, grigalinio choralo atžvilgiu vengtina dviejų kraštutinumų – jo nedera nei primesti, nei atmesti. Ši giedojimo forma turi išlikti, tačiau kiekviena parapija, ar tikinčiųjų susirinkimas turi konkrečiai apsispręsti, kokia giesmės forma yra svarbesnė jų maldai, formacijai ir galiausiai visos tikinčiųjų sueigos pašventinimui. Tai yra svarbiausia. Vis dėlto, yra naudinga ir įmanoma, kad parapija išsaugotų kai kurias grigalines giesmes, kaip antai, Kyrie, Gloria, Sanctus ir Agnus Dei. Tai giesmės, kurios ypatingu būdu atspindi Bažnyčios visuotinumą ir vidinę darną. Taip pat, parapija gali turėti grigališką chorelį, saugantį šio giedojimą savitumą.
