Vyskupas Vaitiekus ir Brunonas Kverfurtietis
Viduramžiais benediktinai, kaip piligrimai ir misionieriai pasklidę po įvairias Europos tautas, nešė joms tikėjimo šviesą ir dėjo pagrindu krikščioniškai Europos tapatybei, kuri ir šiandien yra bendros Europos kultūros pamatas. Du benediktinai misionieriai tuomet pasiekė ir pagonių baltų kraštus: Čekas Prahos vyskupas Vaitiekus ir vokietis Brunonas ir Querfurto, Magdeburgo kanauninkas ir Šv. Romos imperijos Otono III dvaro kapelionas, aukštos kilmės dvasininkai ir artimi imperatoriui žmonės, pasiryžę siekti tobulo gyvenimo skleisdami Kristaus Evangeliją ir nebijodami vardan jos pralieti kraują, pačioje X a. pabaigoje įstojo į šv. Bonifaci ir Aleksiejaus benediktinų vienuolyną Romoje, ant Aventino kalvos. Liepsnojantis uolumos iš ten juodu nuvedė toli į šiaurės kraštus, kone iki pat Lietuvos. 997 m. šv. Vaitiekus žuvo kankinio mirtimi Prūsijoje, o 1009 m. – galbūt lietuvių žemių paribiuose – galvą padėjo šv. Brunonas Bonifacas. Būtent jo kankinystė proga Lietuva pirmą kartą buvo paminėta istoriniuose šaltiniuose. Taigi, tūkstantmetė Lietuvos istorija sykiu yra ir krikščionybės lietuvoje istorija, ir, galima sakyti, benediktiniškos tradicijos Lietuvoje istorija.
Pirmasis vienuolynas Lietuvoje: Senieji Trakai
Po Vaitiekaus ir Brunono misijų turėjo prabėgti net keturi šimtmečiai, iki šv. Benedikto sūnūs pagaliau įsikūrė nuolatiniam gyvenimui krikštą priėmusioje Lietuvoje. 1386 m. Krokuvoje lankęsis ir čia pasikrikštijęs kunigaikštis Vytautas susipažino su Krokuvos pašonėje esančio garsaus ir seno Tynieco vienuolyno abatu; įspūdį jam padarė ir apsilankymas Tynieco abatijoje. Vytautas pakvietė benediktinus iš Tynieco nuolat įsikurti Lietuvoje ir dovanojo jiems gimtąją Senųjų Trakų pilį (bažnyčios zakristija, sakoma, buvusi perstatyti iš kunigaikščio Kęstučio pirties). Tikslios vienuolyno įkūrimo datos ir aplinkybių nežinome; minėtame 1405 m. atlaidų dokumente sakoma, jog jis „naujai įsteigtas ir aprūpintas“. Vėliau, 1415-1416 m. Ldk Vytautas suteikė vienuolynui materialinio aprūpinimo privilegijas, laidavusias kuklų abatijos pragyvenimą.
Pivašiūnų priorija
XVII a. Viduryje Senųjų Trakų abatija davė pradžią Pivašiūnų priorijai – dviejų tėvų benediktinų aptarnaujamai parapinei bažnyčiai. Dabartinė Pivašiūnų bažnyčia bei joje gerbiamas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas mena benediktinų darbavimosi šioje vietoje laikus. XVIII a. Viduryje benediktinai iš Senųjų Trakų pasiekė ir Žemaitiją: nauja priorija buvo įsteigta Pašaltuonyje, netoli Eržvilko.
Kitos fundacijos
Senųjų Trakų abatija buvo vienintelis benediktinų vienuolynas Lietuvoje iki pat XVII a. antrosios pusės, kuomet kontempliatyvios vyrų vienuolijos paplito kiek plačiau: įsikūrė pagal šv. Benedikto Regulą gyvenantys benediktinų broliai cistersai, kartūzai ir kamalduliai, o benediktinai įsteigė dar dvi abatijas – Gorodiščėje ir Nesvyžiuje. Pirmieji Gorodiščės abatijos vienuoliai atvyko iš šv. Benedikto įkurto Monte Cassino vienuolyno; Tokiu būdu ši Lietuvos abatija perėmė paties garsiausio benediktinų vienuolyno papračius bei tradicijas ir tapo Monte Cassino kongregacijos dalimi. Gorodiščės pavyzdžiu pasekė Nesvyžiaus abatija, ir nuo šių dviejų Lietuvos vienuolynų prasidėjo benediktiniško gyvenimo atgimimas Lietuvoje bei Lenkijoje. 1709 m. Lenkijos ir Lietuvos vienuolynams susijungus į Šv. Kryžiaus kongregaciją, XVIII a. benediktinai mūsų krašte išgyveno didžiausio klestėjimo laikotarpį. Tuo metu daugelio Europos kraštų benediktinams tai buvo vidinės krizės ir nuopolio metas.
Rusijos aneksija XIX a: vienuolynų uždarymas
Deja, Lietuvą aneksavus Rusijai, XIX a. Lietuvos benediktinams atnešė lemtinas negandas. Rusijos teritorijoje buvę vienuolynai prarado ryšius su motininiais vienuolynais ar kongregacijomis, buvo suvaržyta provincijolų jurisdikcija, o galiausiai benediktinų, cistersų ir kartūzų vienuolynai buvo sujungti į vieną bendrą kongregaciją. Ši liovėsi egzistavusi, kuomet XIX a. viduryje, vienas po kito buvo uždaryti visi kongregacijos vienuolynai. Senųjų Trakų abatija, be pertrūkio gyvavusi daugiau nei 400 metų buvo uždaryta 1844 m. Jos pastatai iš dalies išliko iki šių dienų, o parapijos bažnyčia, suformuota iš senojo vienuolyno dalies tebeturi senąjį Marijos Apsireiškimo ir šv. Benedikto titulą. 1864 m. buvo uždaryti paskutinieji Lietuvos benediktinų vienuolynai – Gorodiščės ir Nesvyžiaus abatijos. Vienuoliai iš Nesvyžiaus išskirstyti po kitus veikiančius vienuolynus, o Gorodiščės benediktinai išvežti į Sibirą net už Amūro. 2000 tomų šios abatijos biblioteka išparduota, o pastatus leista išardyti ir apiplėšti. Benediktinų istorija Lietuvoje nutrūko 130-čiai metų. Lietuva neteko vienuolynų su išpuoselėta liturgija, giliomis studijų tradicijomis, turtingomis bibliotekomis bei parapinės sielovados praktika. Ir štai čia į ryškiai apšviestą istorijos avansceną išėjo seserys benediktinės.
Moterų benediktinių vienuolijos
Jau 1415 m. Vytauto žmona ketino steigti Lietuvoje moterų (spėjama, benediktinių) vienuolyną. Vis dėlto, pirmosios benediktinės į Lietuvą atvyko tik XVI a. pabaigoje. Garsaus ir pamaldaus Lietuvos didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio 1591 m. įsteigtas vienuolynas Nesvyžiuje tapo motininiu Lietuvos benediktinių vienuolynu. XVII a. pirmoje pusėje būtent iš iš Nesvyžiaus atvykusios seserys davė pradžią vienuolynams Vilniuje, Kaune, Kražiuose, Minske, Oršoje ir Smolenske. Per trumpą laiką plačiai pasklidusios benediktinės (jų buvo maždaug dvigubai daugiau nei vyrų benediktinų, apie 110-130) tapo viena gausiausių ir reikšmingiausių moterų vienuolijų Lietuvoje. Benediktinių vienuolynai išsiskyrė turtingomis bibliotekomis, gyva leidybine veikla ir mokyklomis kilmingoms (vėliau ir nekilmingoms) mergaitėms. Anot vienos Kražių parapijietės atsiminimų: „žmonės minyčkas labai gerbė, joms aukas nešė, jų maldų prašė, neturtingi ir ubagai seselių vienuolių buvo valgydinami. Per vienuolių seserų laidotuves dalyvaudavo visa parapija“. Deja, šiuos įsišaknijusius žmogiškus ryšius be gailesčio sutraukė caro valdžios represijos. 1893 m. panaikinus vienuolyną Kražiuose, ketinamos uždaryti seserų benediktinių bažnyčios stojo ginti vietos žmonės. „Kražių skerdynių“ metu jei nepabūgo pralieti savo kraujo ir ateinančioms kartoms paliko ryškų taikaus pasipriešinimo pavyzdį.
Tarpukario laikotarpis
Caro priespaudos metais sugebėję išlikti Vilniaus ir Kauno benediktinių vienuolynai tarpukario metais atsigavo. Kauno benediktinių vienuolinį gyvenimą 1926 m. reformavo pal. Jurgis Matulaitis, tuomet apaštališkasis vizitatorius Lietuvai. Jis parinko vienuolėms Amerikos švento benedikto seserų kongregacijos konstitucijas, ir kontempliatyviosios benediktinės tapo mišraus gyvenimo – maldos ir apaštalavimo – seserimis. Taip benediktinės ėmėsi darbo darželiuose, vaikų ir senelių prieglaudose, mokyklose. II Pasaulinio karo pradžioje Kauno benediktinių bažnyčioje įvesta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Benediktinės įsikūrė daugelyje kitų Lietuvos vietų; narių skaičius gerokai išaugo. Vis dėlto seserų benediktinių istorija XX a. buvo ne mažiau dramatiška. Po I Pasaulinio karo Kauno benediktinių vienuolyne įsiplieskę ir kelerius metus liepsnoję vaidai tarp lenkių ir lietuvių vienuolių buvo pasiekę net Apaštalų Sostą. Galiausiai vienuolinę bendruomenę teko dalyti į dvi dalis – 10 lenkių seserų apgyvendinta vienuolyne Kolainiuose. Po II pasaulinio karo sovietų valdžia, neleidusi veikti vienuolijoms, išsklaidė Vilniaus ir Kauno benediktinių bendruomenes. Dalis Vilniaus vienuolyno seserų po II Pasaulinio karo repaptrijavo į Lenkiją, su savimi išsiveždamos senąjį Vilniaus vienuolyno archyvą.
Sovietmetis
Daugelis Lietuvoje likusių seserų benediktinių patyrė sovietų režimo persekiojimus: dėl savo religinės veiklos jos buvo tardomos, atleidžiamos iš darbo. Veikdamos pogrindyje, Vilniaus ir Kauno seserys išlaikė benediktiniškojo gyvenimo tęstinumą pačiais juodžiausiais Lietuvos istorijos metais. Šiandien tai bene ilgiausiai be pertrūkio gyvuojančios vienuolinės bendruomenės Lietuvoje, baigiančios skaičiuoti ketvirtą šimtmetį.
Vyrų benediktinų atkūrimas
XIX a. viduryje uždarant vyrų benediktinų vienuolynus caro valdžios padaryta žaizda Lietuvos vienuoliniam gyvenimui žiojėjo labai ilgai. Tarpukario Lietuvoje kontempliatyvios vienuolijos neprigijo, ir tik pačioje XX a. pabaigoje į Solesmes vienuolyno Prancūzijoje duris pasibeldę lietuviai kandidatai davė postūmį vyriškos šv. Benedikto ordino šakos atsikūrimui Lietuvoje. Taip 1998 m. Benediktinai iš Solesmes abatijos atsikėlė į Lietuvą. Išsamiau tai skaitykite istorijoje apie įsikūrimą.
