Apie Jėzaus Kristaus Kryžių ir nukryžiavimo aplinkybes liudija visos evangelijos (plg. Mt 27, 27–44; Mk 15, 16–32; Lk 23, 26–38; Jn 19, 17–24). Evangelistai pasakoja, kad dar prieš nukryžiavimą, Jėzui esant pas Romos valdytoją Pilotą, kareiviai nupynė erškėčių vainiką ir uždėjo jam ant galvos, paskui jį sveikino sakydami: „Sveikas, žydų karaliau!“ Šia žiauria pagarbos karūnuojant parodija galingos Romos imperijos kareiviai norėjo pasityčioti iš nepaklusnaus žydo ketinimo tapti karaliumi. Evangelijos išsaugojo liudijimą apie kareivių užgaules, kurios paradoksaliai liudija, kad kančia ir prisikėlimu Jėzui bus suteikta amžinos ir visuotinės karalystės valdžia, kaip paslaptingu būdu skelbė antroji psalmė.

Relikvijos

Kristaus Kančios relikvijų atradimas

Mirties bausmės įrankius romėnai užkasdavo nukryžiavimo vietoje. Ir Kristaus kančios įrankiai pragulėjo žemėje per pirmuosius krikščionių persekiojimo amžius. Istorija liudija, kad Šv. Kristaus Kančios relikvijas 326 m. atrado Imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena. Tai teigia šv. Ambroziejus (plg. De obitu Theodosii, c, XLV) ir šv. Jonas Auksaburnis: „Viešpaties kryžius, – teigia šis, – atpažintas iš to, kad buvo viduryje ir turėjo pavadinimą.“ (In Jon. homil, LXXXV, 1). Anot šių autorių, šv. Elena atrado tris kryžius. Vidurinis turėjo užrašą, paliudytą evangelijose, todėl nebuvo jokios dvejonės, jog tai Viešpaties kryžius. Kiti du anuometiniai istorikai – Rufinas ir Sokratas – 402 m. teigia, kad atvykus šv. Elenai į Jeruzalę niekas nežinojo, kurioje vietoje vyko Kristaus nukryžiavimas. Bet Dievas šventąją įkvėpė. Kasinėjimų metu atrasti trys kryžiai ir užrašo lentelė. Kadangi lentelė buvo atskilusi, nebuvo aišku, ant kurio kryžiaus kabėjo Kristus. Bet vietos vyskupui Makarijui kilo išganinga mintis: jis nunešė kryžius pas mirštančią moterį, pridėjo prie jos du pirmuosius, bet niekas neįvyko. O kai tik palietė moterį trečiuoju, ši pasveiko. Po moters pagijimo Elena pastatė pirmąją baziliką (plg. Rufinas Akilietis, Hist. Eccles., I, VII, VIII.; Sokratas, Hist. Eccles., I, XVII). Dar kiti istorikai – šv. Paulinas Nolietis ir Sulpicijus Severas – 402 m. teigė, kad šv. Elena išsiklausinėjo kilmingų žydų ir krikščionių, kurioje vietoje galėjo būti nukankintas Kristus. Ir vienų, ir kitų atsakymai sutapo – jis buvo nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Šventoji atliko kasinėjimus ant šio kalno, atrado tris kryžius ir šalia esančią lentelę. Idant sužinotų, ant kurio kabėjo Kristus, ji pati jais palietė lavoną. Negyvėlis atgijo palietus jį trečiuoju (Šv. Paulinas Nolietis, Epist., XXXI, 3; Sulpicijus Severas Hist. sacra II, XXXIII).

Relikvijų paplitimas

Per ketvirtąjį Kryžiaus žygį (1204 m.) kryžininkai (prancūzai ir italai), išsukę iš numatyto kelio, apiplėšė Konstantinopolį ir Bizantijos imperijos teritorijoje įkūrė Lotynų imperiją, gyvavusią iki 1261 metų. Valstybinės pavadinimas kilo iš to, kad graikai lotyniškai kalbančius kryžiaus karų dalyvius vadino lotynais. Šią imperiją sudarė teritorijos Europoje ir Azijoje aplink Konstantinopolio miestą. Tai buvo viena iš taip vadinamojo Frankokratijos laikotarpio valstybių. Konstantinopolyje esančios Kristaus Kančios relikvijos atiteko naujam imperatoriui prancūzui Boduenui II de Kurtėnė (Boudouin II de Courtenay).

Prispaustas aplinkybių, 1237 m. imperatorius pasiūlė Prancūzijos karaliui Liudvikui IX įsigyti Kristaus Kančios relikvijas, t. y. Kristaus Erškėčių Vainiką ir dalį Šv. Kryžiaus. Sutartis pareikalavo net dvejų metų, nes karalius norėjo būti užtikrintas dėl relikvijų autentiškumo. Sumokėjus didžiulę 135 000 svarų sumą, Kristaus Erškėčių Vainikas atvyko į Paryžių 1239 m. rugpjūčio 18 dieną, o 1241 m. atvežta ir Šv. Kryžiaus relikvija. Todėl šv. Liudvikas Paryžiuje pastatė Šventąją Koplyčią (La Sainte-Chapelle), kurioje ir patalpino relikvijas. 1247 m. vasarį imperatorius Boduenas atsiuntė dokumentus, liudijančius šių relikvijų autentiškumą (šie dokumentai saugomi Prancūzijos nacionaliniuose archyvuose: L-620).

„Ilgojo Lauko“ abatija

Karalius Liudvikas IX turėjo seserį, šiandien vadinamą Prancūzijos Izabele, kuri 1256 m. birželio 10 d. netoli Paryžiaus įkūrė „Ilgojo Lauko“ (Abbaye de Longchamp) vienuolyną. Popiežius Aleksandras IV 1259 m. vasario 12 d. bule leido seserims klarisėms įsikelti į vienuolyno pastatus. Kaip tik šiuo laiku karalius Liudvikas padovanojo abatijai dalį Kristaus Kančios relikvijų. Relikvijos išgulėjo šiame vienuolyne iki Prancūzijos revoliucijos. Įsisiautėjus revoliucijai, vienuolėms buvo įsakyta palikti abatiją. Abatė Žana Žui Dezanž (Jeanne Jouy des Anges) pasirūpino, kad relikvijos būtų išsaugotos. 1792 m. rugsėjo 12 d. trims seserims ir vienuolyno kapelionui padedant ji atidarė relikvijų dėžutę ir išėmė Kristaus Kančios relikvijas, kurias saugiai išnešė iš vienuolyno. 1792 m. spalio 1 d. seserys iš vienuolyno buvo išvarytos, o visi relikvijoriai išdaužyti.

Vyskupas de Žuinjė

1804 m. rugpjūčio 3 d. visos seserys susirinko Paryžiuje kartu su Paryžiaus „Dievo Motinos“ katedros garbės kanauninku Nicolas Dupont de Compiègne, kad relikvijas apžiūrėtų ir nustatytų jų autentiškumą. Paryžiaus arkivyskupui kardinolui Žanbatistui de Belua (Jean-Baptiste de Belloy) patvirtinus relikvijų tikrumą, jos buvo išdalytos įvairiems asmenims. Pats arkivyskupas gavo vieną dalį Tikrojo Kryžiaus ir vieną Šventąjį Spyglį, buvęs Paryžiaus arvyskupas de Žuinjė irgi gavo vieną dalį tikrojo Kryžiaus ir vieną Šventąjį Spyglį. Žuinjė vyskupas Antuanas Eleonoras Leonas Leklerkas (Antoine Eléonor Léon Le Clerc de Juigné) buvo paskirtas Paryžiaus arkivyskupu 1782 m. vasario 25 dieną. 1789 m. jis pasipriešino Generalinių luomų susirinkimui, kurio reikalavo buržuazija. Nors tauta jį labai mylėjo, bet po pasipriešinimo susirinkimui 1789 m. spalio 15 dieną ji atsisuko prieš arkivyskupą. Arkivyskupas turėjo palikti savo sostą ir emigravo į Konstanco miestą (Constance) Vokietijoje, turtą palikdamas savo broliui markizui de Žuinjė. Atgal grįžo į Prancūziją 1803 m. ir apsigyveno de Žuinjė šeimos viešbutyje Paryžiuje. 1805 m. jis gavo Viešpaties Kančios relikvijas ir originalių dokumentų kopijas. Arkivyskupas mirė 1811 m. kovo 19 dieną. Jo asmeniniai dokumentai rodo, kad dar 1811 m. balandžio 9 d. relikvijos buvo asmeninėje arkivyskupo koplyčioje, po to, patariant Romai, jos perėjo į de Žuinjė šeimos rankas, kuriose relikvijos išbuvo 191 metus.

De Žuinjė šeima ir Solesmes abatija

De Žuinjė šeima jau nuo amžių turėjo pilį netoli Solesmes abatijos. Arkivyskupo de Žuinjė brolis markizas de Žuinjė vedė Mariją-Magdaleną Schneider. Jiems gimė du vaikai: Koleta ir Henrikas. Henrikas mirė Pirmojo pasaulinio karo metu, o Koleta ištekėjo už Armando de Durfort Civrac de Lorge, po savo tėvo mirties tapusio Loržo kunigaikščiu. Šiems gimė trys vaikai: Jokūbas Henrikas, Pranciškus ir Marija. Po Koletos tėvų mirties de Žuinjė pilis perėjo de Durfort šeimos nuosavybėn, iš de Žuinjė šeimos atkeliavo Kristaus Kančios relikvijos. Mirus Armandui de Durfort, pilį paveldėjo jo vyresnysis sūnus Jokūbas Henrikas. Šeimos tarybos sprendimu Loržo (Lorge) kunigaikštis ponas Žakas Anri de Durfor (Jacques-Henry de Durfort), šeimos narys ir pilies savininkas, nutarė sugrąžinti viešam garbinimui Longšampo relikviją, saugomą jo pilyje. 2002 m. jis kreipėsi į Solesmes vienuolyno abatą, trokšdamas grąžinti Bažnyčiai relikvijas ir išstatyti jas viešai garbinti. O Solesmes abatija buvo ką tik įkūrusi naują vienuolyną Lietuvoje, todėl abatui jis pasirodė tinkama vietą relikvijoms. Solesmes tėvo abato Dom Pilypo Diupono (Philippe Dupont) patarimu relikviją nuspręsta dovanoti Šv. Benedikto priorijai, jo paties įsteigtai 1998 metais, Palendriuose (Kelmės rajone).

Relikvijų atvykimas į Lietuvą

2003 m. rugsėjo 20 d. Loržo kunigaikštis, lydimas sūnaus Gi (Guy) ir dukters Beatričės (Béatrice), iškilmingoje procesijoje nuo Palendrių vienuolyno vartų iki bažnyčios atnešė du relikvijorius: viename – Šv. Spyglį ir Šv. Kryžiaus relikviją, kitame – karaliaus šv. Liudviko sesers šv. Izabelės Prancūzės kaulą ir plaukų sruogą. Relikvijos įteiktos tėvui priorui Dom Ervėjui de Brokui (Hervé de Broc) ir bendruomenei. 2006 m. gegužės 12 d. tėvo prioro prašymu Jo Eminencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis patvirtino viešą Kristaus Kančios relikvijų kultą Palendrių bažnyčioje. Vyskupui sutikus, Šv. Spyglio relikvija garbinama per Kristaus, Visatos Valdovo, šventę paskutinį liturginių metų sekmadienį, o Šv. Kryžiaus relikvija viešai Palendrių bažnyčioje garbinama Didįjį penktadienį per Kristaus Kančios pamaldas ir rugsėjo 14 d. per Kryžiaus Išaukštinimo šventę. 2005 m. liepos 10 dieną, minint pirmųjų benediktinų atvykimo į Lietuvą 600 metų (1405 m.) jubiliejų, vienuolyno draugas architektas Darius Jakubauskas vienuolynui padovanojo Šv. Spyglio relikvijorių, kurį iš geležies iškaldino Gintautas Kurmanskis. 2006 m. rugpjūčio 6 dieną, per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Atsimainymo šventę, Solesmės Šv. Petro vienuolyno abatas ir Šv. Benedikto ordino Solesmės kongregacijos prezidentas Dom Pilypas Diuponas patvirtino ir užantspaudavo Šv. Spyglį naujajame relikvijoriuje bei ranka pasirašė perdavimo aktą.