Grigališkas giedojimas (cantus gregorianus) pirmiausia yra muzikinis repertuaras apimantis giesmes, sukurtas liturginiam Romos Katalikų Bažnyčios šventimui. Jo kilmė susieta su popiežiaus Grigaliaus Didžiojo (590 – 604), kuris savo laiku vykdė liturgijos ir giedojimo pertvarka, vardu. Todėl dažniausiai ir vadinamas grigališku giedojimu. Šios giesmės paprastai yra atliekamos bažnyčios presbiterijoje, dar vadinamoje chorus, todėl neretai šis giedojimas dar vadinamas choraliniu giedojimu, arba tiesiog choralu.
Teoriniu požiūriu, šis giedojimas – tai savita muzikinė kalba, tarmė, neturinti analogų su vėlesnėmis muzikos formomis. Choralas turi specialią sutartinių ženklų sistemą, ritmą, modalinę struktūrą. Tai vienbalsis, pagrįstas aštuoniais bažnytiniais tonais ir laisvu ritmu, giedojimas. Jis netapatintinas su jokiu konsonancų sambūviu. Nesvarbu, ar melodija susideda iš skiemenų, yra papuošta melismomis, šio giedojimo stilius visada yra linijinis, nuoseklus ir laipsniškas. Šitaip jis veda į galutinį tikslą nesustodamas ties dabartinio momento džiaugsmu. Svarbu pastebėti, kad jis buvo sukurtas lotynų kalbos pagrindu, todėl negali būti atsietas nuo šios kalbos.
Choralas – tai sykiu ir tikėjimo Dievu išraiška. Šiuo atveju jis vertintinas kaip malda. Kadangi remiasi beveik išimtinai sakraliais – bibliniais tekstais, jis vertai vadinamas ir sakraliniu giedojimu. Ir melodija, ir maldos žodžiai yra pajungti vienam tikslui – šlovinti ir garbinti Kūrėją. Šis giedojimo modelis – tai pati liturgija. Tai Bažnyčios Lectio divina muzikinė forma. Tai giedamas Dievo Žodis. Šventas liturginis tekstas tarsi sudaro erdvę pasireikšti melodijai, kuri įvairiausiais melodiniais bei ritminiais ornamentais liejasi, pulsuoja, puošdama kiekvieną žodį. Tai paprastas, skaistus, apvalytas giedojimas, siekiantis ne kelti įspūdį klausytojui, bei jam išsakyti Dievą. Vengdamas paviršiaus, jis siekia vienybės ir bendrystės su Dievu, kaip galutinio tikslo.
Tačiau tai ir reiklus giedojimas. Jis siekia tobulos giedančiųjų vienybės. Jis sunkiai pakelia atskirų asmenų nepriklausomybę, naujovių ieškojimą, egoistines tendencijas ar individualizmą. Sužavėta šio giedojimo tikrumu, garsi prancūzų filosofė Simone Weil yra pasakiusi : „Užsidegęs muzikos vadovas gali būti sugedęs žmogus, bet negaliu tikėti, kad toks galėtų būti tas, kuris trokšta grigalinio giedojimo“.
