DYKUMOS TĖVAI
Aba Pemenas: būti visuomet su Dievu - ar tai didelis dalykas?
Vienas brolis abai Pemenui pasakė: „Jaučiu, jog esu visuomet su Dievu ir niekada nuo jo nenutolstu. Ar tai didelis dalykas, aba?“ Senolis jam sako: „Ne. Kai manysi, jog esi už visus žemesnis, tada būsi pasiekęs didelių dalykų.“
DYKUMOS TĖVAI
Aba Pemenas: „Numalšinti nuodų aitrumą"
Aba Pemenas pasakė: „Yra parašyta: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve“ (Ps 42, 2). Iš tiesų, elniai dykumose ėda gyvates ir vėliau, deginami jų nuodų, trokšta vandens, kad numalšintų nuodų aitrumą. Taip ir vienuoliai: dykumoje juos degina piktųjų dvasių nuodai, ir jie ilgisi šeštadienio ir sekmadienio, kai galės pasiekti vandens šaltinius, – prisilies prie Viešpaties Kūno ir Kraujo ir apsivalys nuo piktojo suteikto kartėlio.
DYKUMOS TĖVAI
Aba Jonas iš Kelijos: „Ar norėtum pasveikti?"
Aba Jonas iš Kelijos pasakė: „Atidžiai pažvelk į penkias Saliamono stogines, kuriose guli daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Vienas jų sukaustytas negalios jau trisdešimt aštuonerius metus. Jėzus jam pasakė: „Ar norėtum pasveikti?“ (plg. Jn 5, 1–14). Jėzus atsižvelgia į žmogaus valią. Išsekę, raišieji, aklieji yra žmoguje gyvenančios blogos mintys. Tad Jėzus atsižvelgia į žmogaus valią – jei šis nori, Jėzus jį išklauso, jį išlaisvina ir išveja iš jo blogas mintis.
DYKUMOS TĖVAI
Dykumos tėvai. Kaip apibūdinti jų tėvystę ir jos praktikavimą?
Lietuvos krikščioniškoje erdvėje pamažu atrandami dykumos tėvai ir jų posakiai. Skaitydamas šių tėvų sentencijas turbūt ne vienas pajuto keistą paradoksą: viena vertus, šių sunkiai įsivaizduojamų vienuolių gyvenimo epocha ir mintys stebėtinai nutolusios nuo šių dienų ir todėl svetimos šiandienei religinei jausenai ir, kita vertus, jų gyvenimas bei žodžiai gali stebėtinai intriguoti nūdienos skaitytoją. Toks paradoksas verčia klausti: kas buvo „dykumos tėvai“? Kaip apibūdinti jų tėvystę? Kaip ši tėvystė buvo praktikuojama?
DYKUMOS TĖVAI
Aba Arsenijus. „O Dieve, neapleisk manęs“
Vieną dieną Aba Arsenijus savo celėje buvo apimtas demonų, kurie jį vargino. Jo mokiniai, atėję jo aplankyti ir stovintys lauke, išgirdo jį šaukiantis Dievo: „O Dieve, neapleisk manęs, aš dar nieko nepadariau gera tavo akivaizdoje, bet dėl tavo gerumo, leisk man pradėti.“
DYKUMOS TĖVAI
Aba Arsenijus. „Viešpatie, vesk mane taip, kad būčiau išgelbėtas“
Aba Arsenijus, dar gyvendamas rūmuose, meldė Dievą sakydamas: „Viešpatie, vesk mane taip, kad būčiau išgelbėtas.“ Jam pasigirdo balsas: „Arsenijau, bėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas.“
DYKUMOS TĖVAI
Aba Mozė. „Pasilik savo celėje...“
Vienas brolis atėjo į Keliją pas tėvą Mozę, kad išgirstų iš jo žodį. Senolis jam sako: „Eik, pasilik savo celėje ir ji tave visko išmokys.“
DYKUMOS TĖVAI
Aba Pemenas. „Mano širdis džiaugsis tais, kurie bijo tavo vardo“
Vienas brolis paklausė Abos Pemeno: „Ką reiškia psalmininko žodžiai: „mano širdis džiaugsis tais, kurie bijo tavo vardo“. Senolis atsakė: „Šventoji Dvasia teikia šiuos žodžius žmogui iki mirties ir net šiandien.“
DYKUMOS TĖVAI
Įvadas Į Antano Didžiojo gyvenimą
Krikščionybės istorijoje nedaug veikalų yra tokie svarbūs kaip Antano gyvenimas. Žaibiškas šio veikalo poveikis dviem jauniems Trevų pareigūnams, kurių staigus atsivertimas tikriausiai paskatino po kelerių metų atsiversti Augustiną, yra ryškus jo įtakos krikščioniškam pasauliui pavyzdys.
DYKUMOS TĖVAI
Aba Sizojas: „Jei aš ir iššvaistau dieną, dėkoju.“
Aba Sizojas tarė broliui: „Kaip tau sekasi?“, o tas atsakė: „Aš švaistau dienas veltui, Tėve“. Senolis atsakė: „Jei aš ir iššvaistau dieną, dėkoju.“
DYKUMOS TĖVAI
Aba Pemenas: „Jei pasakome: 'aš nusidėjau', nuodėmės nebėra.“
Vienas brolis pasakė abai Pemenui: „Jei apgailėtinai nusidedu, mintys mane graužia ir man priekaištauja: „Kodėl nusidėjai?“ Senolis jam atsakė: „Jei suklupęs žmogus, pasako: ‘nusidėjau’, viskas baigta.“
DYKUMOS TĖVAI
Aba Pemenas. „Nesirūpinkite rytdiena“ (Mt 6, 34).
Vienas brolis paklausė abos Pemeno, kam skirtas posakis: „Nesirūpinkite rytdiena“ (Mt 6, 34). Senolis atsakė: „Taip sakoma gundomam ir jėgų stokojančiam žmogui, kad toks žmogus nesirūpintų nuolat savęs klausinėdamas: „Kiek dar turėsiu kęsti šitą gundymą ?“ Toks žmogus geriau kasdien tekartoja: „Tik šiandien.“