Aba Jonas iš Kelijos: „Ar norėtum pasveikti?"

Aba Jonas iš Kelijos pasakė: „Atidžiai pažvelk įpenkias Saliamono stogines, kuriose guli daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Vienas jų sukaustytas negalios jau trisdešimt aštuonerius metus. Jėzus jam pasakė: „Ar norėtum pasveikti?“(plg. Jn 5, 1–14). Jėzus atsižvelgia į žmogaus valią. Išsekę, raišieji, aklieji yra žmoguje gyvenančios blogos mintys. Tad Jėzus atsižvelgia į žmogaus valią – jei šis nori, Jėzus jį išklauso, jį išlaisvina ir išveja iš jo blogas mintis.

Iš pirmo žvilgsnio stebina klausimas išsekusiam žmogui: „Ar norėtum pasveikti?“ Žinoma, kad aklasis, raišasis ar išsekęs žmogus visomis savo jėgomis trokšta atgauti stokojamą kūno sveikatą. Tačiau Abos Jono mintis kreipia į kitokio pobūdžio sveikatą – Jėzus, anot jo, nori išlaisvinti sielą, o ar tikrai šio išlaisvinimo trokštu? Trokštu kūniško išgijimo, bet ar suvokiu, kad esu aklas, raišas, išsekęs, kol nenugalėtos mano esybę darkančios, meilę žudančios aistros?

Trokšdamas gydyti žmogaus sielą, Jėzus atsižvelgia į laisvą šio apsisprendimą, todėl ir klausia: „Ar norėtum pasveikti?“, panašiai kreipėsi į turtingo jaunuolio laisvę: „Jei nori būti tobulas...“ (plg. Mt 19, 21). Iš čia kyla būtina gijimo sąlyga – nuoširdžiai trokšti Jėzaus teikiamo išganymo.

Neįgalumo pateiktos priežastys – tikras akibrokštas. Aklumą, raišumą ir įvairaus pobūdžio išsekimą Aba Jonas tapatina su žmoguje gyvenančiomis blogomis mintimis. Kiekvienam iš mūsų aišku, kad mintys – tikrai labai sudėtingi dariniai. Pačios savaime jos yra natūralus, geras sielos gyvenimo ir pasaulio dalykų suvokimo pasireiškimas. Tačiau mintis gali įgyti „piktos minties“ reikšmę ir tapti vilione blogiui. Tokios mintys yra žmogaus „širdies“ būklės atodangos, rodančios jos piktumą, nusigręžimą nuo Dievo ir atsigręžimą į save.

Evagrijaus iš Ponto teigimu, minčių kilmė skirtinga. Vienos atsiranda iš jausmų, atminties ir temperamento, kitas mumyse sužadina angelai arba demonai. Kai demonų sužadintoms mintims pritariama (viską juk lemia pritarimas) ir žmoguje suleidžia šaknis blogis, tai siela iš tikro kenčia taip, lyg sirgtų. Tuomet mintys vargina ilga trukme ir nuodėmės veikimu. O Patarlių knygoje aiškiai sakoma: „Nenorėk su jomis būti“ (Pat 24, 1), o šv. Benediktas savo Reguloje pataria „paniekinti įtaigaujantį velnią“, „atstumti jį su jo įtaigomis nuo savo širdies žvilgsnio“, „sulaikyti jo vos pasirodžiusias užmačias ir jas sudaužyti į Kristų“.

Su šiomis mintimis galima kovoti tik perpratus jų pačių ir jas kurstančių demonų veikimą, bet pirmiausia norint pasveikti. Regis, viskas šiame Abos pamokyme suvesta į žmogaus troškimo pasveikti intensyvumą, tikėjimo būti išgirstam ir išlaisvintam gelmę.