Aba Pemenas. „Šiandien atsiversk!“

Šis balsas yra ne kas kita, kaip Jėzaus pažadėtasis Globėjas – Šventoji Dvasia, kuri yra atsiųsta į tikinčiųjų širdis ir lieka per amžius (plg. Jn 14, 16). Ji moko, primena, ko Kristus mokė.

Šventąją Dvasią galima apčiuopti tikėjimu per jos poveikį ir dovanotus potyrius. Būdama nuodėmės, savanaudiškumo, garbės troškimo priešininkas, ji neišsakomais atodūsiais kasdien santūriai ragina atsigręžti į Kristų. Švelniai skatinančiu balsu ji kreipiasi į sąžinę, sykiu neverčia ir visuomet palieka žmogui laisvę šį balsą atstumti.

Tačiau, kaip nuostabiai suprato šv. Faustina, krikščionio šventumas priklauso nuo to, kaip dažnai ir jautriai jis atsiliepia į šio balso paraginimus. O krikščionis kaip tik ir yra tas, kuris kasdien sako: „Šiandien pradedu iš naujo.“ Atsivertimo galimybė ir būtinybė kyla iš tikėjimo Kristaus prisikėlimu, kuris visa savo esme teigia, kad krikščionio gyvenime neturi paskutinio žodžio joks kritimas, jokia nuodėmė. Priešingai, prisikėlimo tikrovė įgalina vis labiau kliautis Kristaus gailestingumu ir vėl stotis į klusnumo kelią. Šv. Grigalius Nysietis yra pasakęs, kad krikščionio kelias – tai „ėjimas iš pradžios į pradžią per pradžią, kuri neturi pabaigos“.

Kodėl ir man nestojus į šį kelią? Kodėl ne šiandien? Kodėl visuomet atidėti rytojui? Kodėl šiandien neįsiklausyti ir nepaklusti vidiniam Šventosios Dvasios balsui? Kodėl šiandien neįsižiūrėti, kokie stabai išnyra mano gyvenime ir kaip su jais kovoti? Kodėl jau šiandien nepriėmus į savo gyvenimą eschatologinio požiūrio, kuris žadina manyje Dievo Karalystės atėjimo laukimą? Kodėl jau dabar neskelbti šios Karalystės visu savo gyvenimu?

Parengė br. Lukas Skroblas OSB