Atsimainymo akimirką

HOMILIJA: II Gavėnios Sekmadienis B metai, 2024 02 25 d.

Tėvas Grigalius Casprini

Brangus Broliai ir Seserys,

Atsimainymo akimirką, Jėzaus kūnas ėmė spinduliuoti Dievo šlovę. Tai ta galinga šlovė, kurią Sūnus turėjo prieš pasaulio įkūrimą. Tai ta šlovė, kuri vėliau netik prikels Jėzų iš numirusių trečiąją dieną po kryžiaus, bet kuri, pasaulio pabaigoje, pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į Viešpaties Jėzaus garbingą kūną. Nes jeigu mes tampame dabar panašūs į Kristaus tarno pavidalą, nuolat sekdami Jėzų jo klusnumo, nusižeminimo ir nesavanaudiškos meilės pavyzdį, amžinajame gyvenime mes busime Kristaus šlovingais nariais, kurie, regėjimo ant Taboro kalno metu, buvo pavaizduoti kaip dieviškosios šviesos atmainytais Viešpaties drabužiais. Aprašydamas Atsimainymo epizodą, Šventas Morkus pabrėžia stipriau negu kiti evangelistai, kad Jėzaus „drabužiai ėmė taip baltai spinduliuoti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje“. Jėzaus drabužiai čia simbolizuoja mūsų sudievinimą, mūsų Trejybės gyvenimo dalyvavimą, kuris jau slapčiai prasidėjo žemėje, bet kuris bus tobulas danguje, po mūsų mirties, ir kuris bus pilnai apreikštas tik pasaulio pabaigoje. Toks mūsų atsimainymas ateina vien tik iš Dievo malonės, jis yra Šventosios Dvasios, dieviškojo skalbėjo, darbas.

Iš tikrųjų, galinga atsimainymo šlovė, į kurią galėjo trumpai įžvelgti Apaštalai ant Taboro kalno, buvo Kristaus teisėta nuosavybė nuo pirmos jo Įsikūnijimo akimirkos Marijos įsčiose. Tačiau per visą savo gyvenimą jis ją palaikydavo uždengtą, ir, taip sakant, „toli nuo savęs“. Jeigu jis ja pasinaudodavo kartais, kad padarytų stebuklus, jis atsisakė ją parodyti savo kūne. Jis ypač nenorėjo, kad ji laikytų jo nuo kančios ir mirties. Nes Jėzus turėjo gyventi pagal tarnų išvaizdą, priimdamas ant savęs mūsų silpnybes ir vargus iki kryžiaus mirties. Jis turėjo tapti keliu visiems žmonėms, kurie, dalyvaudami jo kančiose, galėtų pasiekti jo garbę amžinajame gyvenime.

Įdomu pastebėti, kad Atsimainymo pasakojimas yra vienintelė vieta Evangelijose, kur Kristaus šlovė yra aprašoma. Niekas nematė Kristaus prisikeliančio, ir pasirodymuose tarp Velykų ir Šeštinių, Kristaus šlovė dar yra iš dalies uždengta. Po savo Įžengimo į dangų Kristus pasirodys visoje savo šlovėje tik Pauliui Damasko kelyje ir Šv Jonui, Patmos Saloje.

Ant Taboro kalno, Jėzus apaštalams trumpai parodė savo šlovę, norėdamas pastiprinti jų tikėjimą ir viltį. Atrodo kad, tuo metu, Petras ir kiti mokiniai beveik nieko nesuprato. Jie pradės teisingai vertinti šį įvykį tik po Jėzaus prisikėlimo, ir po Šekminių. Bet nuo tada, Jėzaus prisikėlimo šviesa, kuri buvo apreikšta iš ankšto Taboro kalne, ir kuri yra mūsų šlovės viltis, pažadino juos papildyti savo kūnuose, tą, ko trūksta Kristaus kentėjimuose, ir paaukoti save kaip gyvą auką Dievui, ištikimai sekdami Jėzų iki mirties. Kristaus atsimainymo ir prisikėlimo šviesa jiems buvo tada panaši į šviesos stulpą, kuris vedė Dievo tautą per dykumą iki pažadėtos žemės.

Brangūs broliai ir seserys, mes taip pat esame kviečiami pradėti ir tęsti tą pačią kelionę, kurioje Kristaus Atisimainymas yra kelio ženklas, rodantis galutinį tikslą. Šventas Benediktas jo Regulos pradžioje, kviečia mus atmirkti savo akis dieviškajai šviesai – šviesai, kurią Kristaus parodė ant Taboro kalne. Po to vienuolių patriarchas ragina mus kantrybe ir meile dalyvauti Kristaus kentėjimuose, kad galėtume pasiekti jo garbe danguje. Tegul tai būna mūsų Gavėnios ir viso mūsų gyvenimo žemėje kelionė. Jėzaus atsimainymo bei prisikėlimo šviesa, mus visada palydės, slaptai stiprindama mus tikėjimu ir viltimi per sakramentus ir maldą. Šitaip mes galėsime įgyvendinti aprašytą Viešpaties angelo maldoje programą, kuri mums siūle pasiekti prisikėlimo garbę per Kristaus Kančią ir Kryžių. Tegul Mergelė Marija mums padeda tai daryti savo nuolatiniais užtarimais. Amen.