Dievas be minties apie blogį

Jean-Miguel Garrigues OP knyga „Dievas be minties apie blogį“

Prancūzijoje garsus dvasinių knygų autorius, dominikonų teologas Žanas Migelis Garigas (pranc. Jean-Miguel Garrigues) jau yra šiek tiek žinomas ir Lietuvoje, nes 2019 m. leidykla „Vox Altera“ išleido jo knygą „Mūsų mirties valandą“ (orig. A l’heure de notre mort, vert. Gediminas Žukas). Ši knyga yra gilių autoriaus teologinių mąstymų ir jo – onkologijos ligoninės kapeliono, lydinčio mirtinai sergančius ligonius, – patirties vaisius. Tėvas Ž. M. Garigas čia siekia parodyti, kad Dievo Apvaizda lydi mus visą gyvenimą ir kaip ji ruošia mus galutiniam susitikimui su Viešpačiu mirties valandą, kurią būsime kviečiami laisvai atverti savo širdis amžinojo gyvenimo dovanai. Tuomet, t. y. mirties valandą, iš esmės būsime teisiami atsižvelgiant į mūsų sutikimą būti mylimiems Dievo, o ne pagal mūsų gebėjimą mylėti Dievą. Jei būtų taikomas pastarasis – gebėjimo – kriterijus, kas išsilaikytų?..

Netrukus po to, kai knyga „Mūsų mirties valandą“ buvo išleista, mūsų (benediktinų) vienuolyno bičiulis ir oblatas Paulius Aleksandravičius, tuo metu atlikęs savanorišką tarnystę vienoje iš Vilniaus parapijų, pasidalijo su mumis dramatišku, bet šviesiu vienos moters liudijimu apie minimą tėvo Ž. M. Garigo knygą. Ko gero, verta šį liudijimą čionai perteikti, nes jis yra daugelio kitų panašių atsiliepimų pavyzdys. „Vieną rytą, – pasakojo Paulius, – į bažnyčios zakristiją užsuko moteris, norinti užsakyti šv. Mišias už prieš mėnesį mirusį savo sūnų. Kol laukė kunigo, ji papasakojo, kad sūnus mirė nuo infarkto, – tačiau ne staiga, bet praėjus savaitei po įvykio. Visą tą savaitę moteris sakėsi praktiškai gyvenusi Santariškių ligoninėje šalia merdinčio savo sūnaus. Gydytojams pavyko atstatyti jo organizmo kraujotaką, tačiau to nepakako gyvybei išgelbėti. Jis mirė būdamas 43 metų. Motinai tokia patirtis – skausminga, tragiška, sukrečianti. Sunku ir liūdna netgi klausytis tokio jos pasakojimo, o jai reikėjo visa tai realiai išgyventi... Po nedidelės pauzės moteris pasakė, kad viename Vilniaus knygyne pamatė ir įsigijo tėvo Žano Migelio Garigo knygą „Mūsų mirties valandą“. Nuo to momento jos pasakojimas įgijo šviesos, netgi balso tonas pasikeitė, jos kalboje atsirado labai daug vilties momentų. Ji džiaugėsi atradusi šią knygą. Daugybę kartų minėjo, kad pagrindinės kūrinio mintys jai pagelbėjo, padėjo ypač tada, kai buvo netenkanti sūnaus. Labai gelbsti ir dabar, išgyvenant ir apmąstant patirtą netektį. Moteris sakė, kad ši knyga privalo būti visose Lietuvos ligoninėse, kur žmonės regi savo artimųjų mirtį.“

Žanas Migelis Garigas (Jean-Miguel Garrigues) gimė 1944 m. Ispanijos diplomatų šeimoje. Tuo metu jo tėvai gyveno ir dirbo Stambule (Turkija). Po studijų Ispanijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) Ž. M. Garigas įstojo į dominikonų ordiną Prancūzijoje ir 1969 m. buvo įšventintas kunigu. Rengdamas daktaro disertaciją, gavęs Pasaulinės Bažnyčių tarybos stipendiją, vienerius metus praleido Salonikų (Graikija) ortodoksų teologijos fakultete, o antruosius – Paryžiaus katalikų teologijos institute (ICP). 1973 m. tėvas Ž. M. Garigas apgynė daktaro disertaciją tema „Sudievinimas per pasiaukojamąją meilę pagal Maksimą Išpažinėją“.

Paryžiuje, ruošdamasis kunigystei, jis susipažino su kitu jaunu dominikonu – teologijos studentu, kilusiu iš Austrijos, – broliu Kristofu Šionbornu (Christoph Schönborn), būsimuoju Vienos arkivyskupu ir kardinolu. Jiedu tapo gerais draugais ir vėliau jiems dažnai buvo lemta kartu dirbti Bažnyčios tarnyboje. Kardinolo Šionborno kviečiamas, tėvas Garigas bendradarbiavo rengiant Katalikų Bažnyčios katekizmą. Vėliau jis padėjo parengti popiežiaus Jono Pauliaus II atgailos aktą už Bažnyčios žmonių padarytas nuodėmes bei klaidas per visą istoriją (2000 m.). Be to, kartu su kardinolu Šionbornu daugmaž keturiolika metų tėvas Garigas buvo Vatikano atstovas nuolatiniame dialoge su mesijiniais žydais, ypač gyvenančiais JAV, mat juos traukė katalikiškųjų sakramentų ir senovės žydų ritualų bei tradicijų panašumai, sąsajos.

2022 m. „Vox Altera“ išleido kitą Ž. M. Garigo knygą. Joje, dar būdamas jaunas teologas, tėvas Garigas pirmąsyk išdėstė savo svarbiausiąsias ir esmines intuicijas, minčių trajektorijas, mąstymo momentus. Tai – „Dievas be minties apie blogį“ (pranc. Dieu sans idée du mal, vert. Gediminas Žukas). Šią, iki pat šiandienos svarbią, knygą kard. Šionbornas bei daugelis kitų pavadino dominikonų ir apskritai krikščioniškojo dvasingumo klasika. Deja, knyga Lietuvoje nėra sulaukusi pelnyto dėmesio. Galbūt, iš dalies, dėl to kaltas ir aš pats (G. C.), mat, nors labai stengiausi įkvėpti ir palaikyti leidybinius procesus, knygai pasirodžius, kartu su vertėju G. Žuku gebėjau surengti tik vieną pristatymą nedidelei žmonių auditorijai Šiluvoje praėjusiais metais. Vėliau leidinys buvo Šiluvos piligrimų centro studijų grupės objektas, o trumpą ir taiklų pranešimą skaitė dr. Kastytis Rudokas.

Šiais metais, kai JAV pasirodė knygos „Dievas be minties blogį“ vertimas anglų kalba, teologas prof. Polis J. Grifitsas (Paul J. Griffiths) rašė: „Klausimai, nagrinėjami knygoje „Dievas be minties apie blogį“, rūpi kone kiekvienam krikščioniui. Šiuos klausimus spręsdamas, tėvas Garigas beveik nenaudoja sudėtingų teologijos terminų (vad. profesionalizmų), todėl knyga gali būti prieinama gan plačiai žmonių auditorijai.“ Prof. Maiklas D. Torė (Michael D. Torre) atitaria: „Šiam mažam veikalui lemta tapti dvasinės literatūros klasika todėl, kad knygoje gausu nepaprasto grožio puslapių.“

Knygos pagrindą sudaro mąstymai, meditacijos apie Dievo gerumą ir žmogaus laisvę, remiantis Šventuoju Raštu ir dviem plačiai žinomais atvaizdais – Andrejaus Rubliovo (Andrej Rubliov, apie 1360–1428) ikona „Trejybė“ ir Fra Andželiko (Fra Angelico, apie 1395–1455) freska „Tyčiojimasis iš Kristaus“. Teologinė-filosofinė tėvo Garigo refleksija pirmiausia buvo pateikta kaip konferencijų medžiaga seserų vienuolių rekolekcijų metu. 1982 m. pirmą kartą išleista knyga išsyk tapo populiari, be to, sužadino nemaža diskusijų ir netgi kai kurių teologų kritikos. Dėl pastarųjų priežasčių 1990 m., pasirodžius antrajam leidimui, knyga buvo papildyta trečiuoju skyriumi, kuriame pateikiami paaiškinimai, paremti sistemine šv. Tomo Akviniečio teologija, Žako Mariteno (Jacques Maritain, 1882–1973) ir kardinolo Šarlio Žiurnė (Charles Journet, 1891–1975) komentarais. Šie paaiškinimai gan sėkmingai atrėmė kritiką (šiek tiek išsamiau apie tai bus kalbama vėliau šiame straipsnyje). 2016 m. pasirodė trečiasis knygos leidimas su kardinolo Šionborno įžangos žodžiu. Tiems, kurie išskirtinai domisi sistemine teologija, kardinolas siūlo pradėti nuo minėtojo trečiojo – baigiamojo – skyriaus, kad vėliau galėtų lengviau mėgautis meditacijomis, sudarančiomis knygos pagrindą. Kitiems patariama skaityti įprastai, nuo pradžios – tai, galbūt, pasitarnaus kaip pasirengimas skaityti paskutinį skyrių be didesnių sunkumų. Bet (!), jeigu ten sutinkama specifinė mokslinė teologinė terminija pasirodytų sunkiai suprantama, reikėtų laisvai praleisti tą skyrių, kurio nebuvo pirmajame leidime.

Toliau bus mėginama kuo paprasčiau ir trumpiau paaiškinti teologines prielaidas, kuriomis remiasi tėvo Garigo knyga „Dievas be minties apie blogį“. Knyga ganėtinai anksti ir greitai buvo išversta į lenkų ir ispanų kalbas, o prieš kelias savaites – galų gale (!) – JAV pasirodė mano (G. C.) atliktas vertimas į anglų kalbą (leidykla „Notre-Dame University Press“). Leidimuose lietuvių ir anglų kalbomis įterpiau įžangą, kurioje pristatoma tėvo Garigo biografija ir leidiniai.

Knygos pradžios atskaitos taškas – katalikų tikėjimo išpažinimas: „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį“1. Tačiau žmonės dažnai kaltina Dievą, atmesdami Jį ir Jo tėviškumą dėl pasaulyje egzistuojančio blogio. Tai viena iš pagrindinių šiandieninio ateizmo priežasčių. Jei Dievas yra, jei Jis yra geras, visagalis, mylintis Tėvas, kodėl visur pasaulyje siaučia ligos, karai, kančios ir mirtis? Galbūt Dievas neegzistuoja? O jei egzistuoja, galbūt Jis visiškai abejingas tam, kas vyksta Jo sukurtame pasaulyje ir žmonių reikalams? Gal Jis yra žiaurus ir sadistiškas Dievas, žmogaus laisvės priešas? O gal Jis tikrai yra geras ir mylintis, bet kažkaip nepajėgus pasipriešinti blogiui ir jį sustabdyti? (Tuomet Jis – ne visagalis Tėvas, bet silpnas, pavargęs senelis.) Be to, krikščionių tarpe buvo ir tebėra teigiančių, kad Dievas iš anksto nulemia žmonių likimus, vieniems numatydamas dangų, kitiems – pragarą, neatsižvelgdamas į tai, kokie yra arba bus jų poelgiai, bet savavališkai nuspręsdamas laiminti, apsaugoti ir išgelbėti labai nedidelę išrinktųjų grupę, atmetant visus kitus, kuriems tiesiog leidžiama pražūti. Tokia yra dvigubos predestinacijos teorija. Ir, nors ją Bažnyčia aiškiai atmetė, ji ilgą laiką buvo (iš dalies – tebėra) įtakinga Vakaruose, sunkiai slegianti daugelio krikščionių sąžinę ir verčianti kai kuriuos abejoti Dievo gerumu.

Prieštaraudamas visoms šioms ir panašioms Dievo veido karikatūroms, tėvas Žanas Migelis Garigas drąsiai teigia, kad Dievas yra tikrai geras, visagalis Tėvas, kuris išrinko ir kviečia visus žmones tapti Jo įvaikiais. Dievas mus pasirinko ir pašaukė, kai mus sukūrė. Jei Jis nebūtų mūsų pasirinkęs, mes nebūtume buvę sukurti. Kaip knygos įžangoje rašo kardinolas Šionbornas: „Dievas mus išrinko būtent iškeldamas iš nebūties. Žvelgdamas į mus, Dievas regi mus turinčius tokią būtį, kokią Jis mums dovanojo, Jo žvilgsnis neaprėpia mūsų nuodėmės. Dievas visada regi mus savo kuriamojo akto, davusio pradžią mūsų egzistencijai, šviežume... Tėvas Garigas kviečia mus iš naujo atrasti Jėzaus žvilgsnyje tą amžinąjį žavesį dieviškojo žvilgsnio, kuriuo Jis mus pasirinko pašaukdamas į egzistenciją, visados naują žavesį.“ Ši nuostabi perspektyva gali padėti mums išvengti pagundos įkalinti save ir Dievą griežtai iš anksto numatytoje predestinacijos sistemoje! Dievas, išrinkęs ir sukūręs mus, pašaukęs pačioje pradžioje, lydi mus kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, nežiūrėdamas į mūsų nuodėmes.

Tačiau įmanoma paklausti: kaip tai gali būti?! Ar Biblija dažnai neteigia, kad Dievas viską žino, Jis nuolat tiria širdžių sumanymus bei mintis (plg. Žyd 4, 12)? Ir apie Jėzų rašoma, kad „Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.“ (Jn 2, 25), – tai reiškia, kas gera ir kas bloga. Taigi, jei taip yra, kaip suprasti teiginį, kad „Dievo žvilgsnis neaprėpia mūsų nuodėmės“? Tėvo Garigo atsakymas remiasi klasikine šv. Tomo Akviniečio dieviškosios amžinybės sąvoka. Dievas yra nekintantis. Jis gyvena amžinoje dabartyje. Tai reiškia, kad Jis yra aukščiau laiko, už Jo sukurtos visatos laiko juostos. Kaip teigia šv. Tomas Akvinietis, Dievui nėra nei praeities, nei ateities. Visos šios visatos akimirkos Jam yra dabartis. Dieviškoji amžinybė apibrėžiama terminu „tota simul“ („viskas kartu vienu metu“) – visi praeities, dabarties ir ateities laikai Dievui yra dabartis, Jis juos apima vienu žvilgsniu, visus kartu.

Iš tiesų nuo amžinybės Dievas žvelgia į mus dvejopu žvilgsniu. Viena žiūra kyla iš išankstinės, arba „antecedentinės“ Dievo valios, o kita – iš Jo nuosekliosios, pasekminės, arba „konsekventinės“ valios. Tokią terminologiją naudoja Tomas Akvinietis, bet ją gerokai anksčiau, dar septintajame amžiuje, suformavo Maksimas Išpažinėjas (apie 580–662). Beje, ši dvigubo Dievo žvilgsnio iš amžinybės perspektyva yra raktas, padedantis išspręsti akivaizdų prieštaravimą tarp dieviškosios visažinystės ir žmogaus laisvės. Kartu su Origenu (apie 185–253), vienu iš pirmųjų Bažnyčios tėvų, galima sakyti, kad, nors Dievas amžinai viską žino, Jis ne viską iš anksto nulemia. Jo pirminis išankstinis planas noriai palieka erdvę, kurioje sukurtųjų būtybių laisvei tenka tam tikras vaidmuo. Kita vertus, Dievas savo visažinystėje, tvarkydamas savo Apvaizdą, atsižvelgia į savo kūrinių laisvos valios gerus arba blogus sprendimus bei veiksmus. Kaip rašė kardinolas Šarlis Žiurnė (Charles Journet): „Tūkstantmetės sofistinės klaidos, dieviškąjį išankstinį žinojimą priešinančios žmogaus laisvei, kilo bandant Dievą iš amžinybės nustumti į laiką, o tada, atėmus iš Jo aukštesnį žinojimą, nelieka nieko kita, kaip „antropomorfizuojant“ (t. y. žmogaus savybes priskiriant Dievui) primesti Jam mūsų išankstinį žinojimą, susijusį tik su tai, kas iš anksto nulemta.“

Dievo išankstinė valia yra tarsi pirmas Dievo širdies judesys. Jis mus sukuria, išsirenka ir kviečia, nežiūrėdamas, nežvelgdamas į mūsų būsimą atsakymą. Iš savo amžinybės, kuri yra virš laiko ir kurioje visi mūsų praeities, dabarties ir ateities laiko momentai Jam yra dabartis, Dievas žvelgia į mūsų dabartį ir lydi kiekvieną iš mūsų gyvenimo kelyje, žingsnis po žingsnio auklėdamas mus ir tuo pat metu gerbdamas mūsų laisvę – laisvę, kurią Jis sukūrė ir nuolat garantuoja. Kitaip tariant, kiekviena pasaulio istorijos akimirka, kiekviena mūsų gyvenimo akimirka yra dabartis Dievui Jo amžinybėje, Jo sukurta, Jo palaikoma. Ir kiekvieną kartą, kai atliekame laisvos valios aktą, Dievas yra su mumis, palaikantis mūsų laisvę, kuriai Jis leidžia pasireikšti spontaniškai. Štai kodėl mūsų laisvė, kuri yra Dievo dovana, visiškai neprognozuojama. Viešpats, neatsižvelgdamas į mūsų praeities ar ateities nuodėmes, nuolat siūlo mums savo meilę ir malonę, ir karštai laukia mūsų atsako, iš anksto nenumatydamas, koks jis bus. Tai vienas iš principinių būdų, kuriais teigiama, kad Dievas neturi minties apie blogį – apie blogį, kylantį iš laisvų kūrinių nuodėmės.

Dievas pažįsta mūsų atsakymus žvilgsniu, atitinkančiu Jo konsekventinę valią – valią, kuria Jis atsižvelgia į mūsų laisvos valios sprendimų pasekmes. Jeigu mes sutinkame priimti Jo malonę, Dievas džiaugiasi ir mus veda toliau mūsų pasirinktame kelyje. Priešingai, – jeigu nusidedame, atmesdami malonę, Dievas visokiais būdais stengiasi mus išgydyti ir išgelbėti. Nuo dieviškosios konsekventinės valios priklauso visas Įsikūnijimo ir Išganymo slėpinys Kristuje, visa kantri bei gailestinga dieviškoji pedagogika mūsų atžvilgiu. Žinoma, kai mes nusidedame, atmesdami Jo draugystę bei malonę, Dievas dėl to savy nepatiria kančios, nes Jis yra amžinasis nekintantis laimės šaltinis. Jis žiūri į tai tarytum į mumyse esančią žaizdą, kurią savuoju gailestingumu Jis nori užgydyti. Būtent dėl to Dievas pradėjo Atpirkimo slėpinį, – jame Jis pergalingai įveikia blogį, kurio šaltinis esame mes ir kurio Jis negali suvokti net ir prisiimdamas jį ant savęs savo Sūnaus asmenyje. Šio dvigubo Viešpaties žvilgsnio šviesoje tėvas Garigas kviečia mus apmąstyti įvairius Šventojo Rašto tekstus. Tačiau, prieš apžvelgiant kai kuriuos iš jų, reikia pažvelgti į tai, ką jis sako apie paties blogio prigimtį.

Knygos pavadinimas „Dievas be minties apie blogį“ (gal būtų buvę tiksliau pavadinime užrašyti: „Dievas, kuris neturi minties apie blogį“ (?)) yra šv. Tomo Akviniečio posakis, paimtas iš jo „Teologijos sumos“ (Summa theologiae). Tai reiškia, kad Dievas nėra nei sukūręs, nei programavęs, nei numatęs blogio, būtent laisvų sukurtųjų būtybių (angelų ir žmonių) padaryto moralinio blogio, arba nuodėmės. Dievas yra begalinis gėris ir būties pilnatvė, todėl Jis numato, planuoja ir kuria tik tai, kas egzistuoja, būna. Visa, ką Jis sukuria, yra gėris ir būtis. Nuo amžinybės Jis viską kuria savo mintyje, joje Jis suvokia ir planuoja tik buvimą ir gerumą. Dievas „neturi minties apie blogį“, nes, metafiziniu požiūriu, blogis yra tai, ko nėra, – jis pats savaime neturi jokios egzistencijos.

Be abejonės, reikalai nėra tokie paprasti. Blogis yra ne tik tai, ko nėra. Jis yra tam tikra specifinė nebūties rūšis. Jis reiškia buvimo bei gerumo stoką. Blogis – tai būties ir gėrio trūkumas. Būties ir gėrio, kuriuos kiekviena būtybė pagal savo prigimtį turėtų turėti. Čia susiduriame su skirtumu tarp natūralaus ir moralinio blogio. Natūralus blogis atsiranda dėl to, kad materialus pasaulis nuolat kinta ir yra dar nepasiekęs savo galutinio tikslo. Pasaulio raida, vystymasis, arba evoliucija, suponuoja, kad būtybės gimsta, auga ir miršta, užleisdamos vietą kitoms. Be kita ko, tai suponuoja ir mitybos grandinę, kurioje būtybės maitinasi kitomis būtybėmis. Liūto gėris reiškia zebro blogį. Yra sakoma, kad šios natūralios blogybės netiesiogiai yra Dievo valios objektas, nes jos prisideda prie bendros visatos gerovės.

Tačiau moralinis blogis, kuriuo dvasinės būtybės (angelai ir žmonės) laisvai ir sąmoningai atmeta Viešpaties draugystę bei meilę, yra visiškai prieš Dievo valią. Dievas jokiu būdu nėra jo sukūręs, programavęs, predestinavęs arba numatęs. Kas buvo Viešpaties numatyta nuo amžinybės, – tai žmogaus dar ne iki galo apibrėžta laisvė, reikalinga tiems, kurie yra pakviesti laisvai priimti Dievo įvaikinimo malonę. Žmogaus laisvė – absoliučiai būtinas elementas Dievo plane. Jeigu mes nebūtume laisvi, mums būtų neįmanoma dalyvauti Dievo gyvenime. Bet su šia laisve atėjo tik nuodėmės rizika, o ne būtinybė nusidėti. Galimybė, bet ne būtinybė žmogui atmesti Dievo kvietimą. Ši rizika egzistuoja ir turi egzistuoti tol, kol žmogaus laisvė nėra galutinai įtvirtinta bendrystėje su Dievu dangaus karalystės pilnatvėje.

Iš to išplaukia, kad gimtoji nuodėmė (kartu su visomis jos žalingomis ir tragiškomis pasekmėmis mums bei mūsų pasauliui) ir visos mūsų vėlesnės nuodėmės nebūtinai turėjo įvykti, jos nebuvo iš anksto Dievo suplanuotos. Priešingai negu teigia kai kurie teologai, gimtoji nuodėmė su visomis jos skaudžiomis pasekmėmis nebuvo tiesiog neišvengiamas žmogaus evoliucijos etapas. Nuodėmės patyrimas nebuvo dalis pedagogikos, kurią Dievas iš pradžių numatė žmogui. Jei būtų buvę kitaip, Dievas netiesiogiai būtų visų blogybių, į kurias pateko žmonija, autorius. Bet – atvirkščiai – gimtoji nuodėmė buvo tik nesėkmingas dvasinės raidos etapas, kuris atsitiko vien dėl to, kad žmogus laisvai atmetė Dievo malonę. Kaip teigia Katalikų Bažnyčios katekizmas ir visa Bažnyčios Tradicija, dabartinė puolusio žmogaus būklė yra nulemta nuodėmės, padarytos žmonijos istorijos pradžioje. Pasak Katekizmo, tai buvo konkretus istorinis įvykis.

Šie faktai pagrįstai įkvepia tėvą Garigą svarstyti, kokia galėjo būti žmonijos istorija, jei žmogus nebūtų nusidėjęs. (Tai neabejotinai yra vienas iš originaliausių ir įdomiausių jo knygos aspektų.) Žinoma, neturime įsivaizduoti, kad žmogus buvo sukurtas kažkokiame mitologiniame pasaulyje, kaip kad fundamentalistai aiškina Pradžios knygos sukūrimo pasakojimų biblinius vaizdinius. Žmogus atsirado mūsų pasaulyje, kuriame visi kūriniai patiria gimimą ir irimą. Pats žmogus savo kūnu yra gyvūnų evoliucijos vaisius. Tačiau, Kūrėjo apdovanotas nemirtinga siela ir dieviškosios malonės dovana, žmogus buvo pašauktas keliauti per šį pasaulį vadovaujant amžinajam Dievo Sūnui, žingsnis po žingsnio peržengdamas savo, kaip sukurtosios būtybės, ribas, kad galėtų visapusiškai dalyvauti Trejybės gyvenime, kuris yra gryna save dovanojanti meilė. Žmogus būtų galėjęs atlikti šią kelionę neįklimpęs į nuodėmę, nes jį palaikė pirmapradė malonė ir jo dar neslėgė „geismingumas“, kuris po pirmapradės kaltės aptemdo mūsų protą, silpnina valią ir daro mus linkusius į nuodėmę.

Jeigu mūsų pasaulyje žmogus dabar skaudžiai kenčia nuo visokių gamtinių ir moralinių blogybių, t. y. dėl visokio žiauraus elgesio (pvz. žmogus prieš žmogų, žmogus prieš gamtą), tai dėl to, kad pradžioje nusidėdamas žmogus laisvai atmetė Dievo malonę. Jei žmogus nebūtų nusidėjęs, jis būtų galėjęs švelniai ir harmoningai viešpatauti gamtos pasaulyje, o gyvenimo pabaigoje be skausmingo lūžio – mirties (tokios, kokią mes ją pažįstame) – būtų perėjęs į amžinojo gyvenimo pilnatvę siela ir kūnu, iš dalies panašiai, kaip Švč. Mergelė Marija jos ėmimo į dangų slėpinyje. Tačiau Marijos situacija yra kitokia, nes ji priklauso Kristaus Išganymo slėpiniui būdama tik iš anksto atpirkta ir apsaugota nuo gimtosios nuodėmės jos Sūnaus aukos numatytų nuopelnų dėka.

Žmonijos istorijos be gimtosios nuodėmės negalime įsivaizduoti, tačiau tai buvo reali galimybė. Jos raida būtų buvusi dar įdomesnė ir tokia pat dramatiška, kaip puolusios žmonijos istorija, tačiau be visų širdį veriančių tragedijų, kurias sukėlė nuodėmė. Ši reali praeities žmonijos be nuodėmės galimybė yra esminis dalykas, padedantis įvertinti Dievo gerumą ir dabartinę puolusio žmogaus būklę. Dabar esame pasirengę trumpai apžvelgti kai kuriuos tekstus ir vaizdus, kurie yra meditacijų, sudarančių pagrindinę šios knygos dalį, objektai. Pradėsime nuo tų, kurie susiję su išankstine Dievo valia.

Pradėsime nuo šv. apaštalo Pauliaus laiško efeziečiams įžanginio dėkojimo himno (Ef 1, 3–10). Savo autobiografijoje tėvas Garigas yra pasakęs, kad būtent šioje vietoje įmanoma rasti svarbų dieviškojo apreiškimo aiškinimo raktą, kuris atsveria galbūt pernelyg subjektyvų Martyno Liuterio (Martin Luther, 1483–1546) išteisinimo vien tik tikėjimu principą. Šis raktas remiasi Dievo išankstine valia, t. y. Jo geranorišku įvaikinimo planu, parengtu nuo amžinybės. Laiške efeziečiams rašoma: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visoke-riopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 3–5)2.

Dievui nebuvo poreikio sukurti pasaulį. Jo gyvenimas Trejybėje yra visiškai pilnas, – tai tobula ir begalinė pažinimo ir meilės bendrystė tarp trijų dieviškųjų asmenų. Dievui nieko netrūksta. Tačiau iš gerumo pertekliaus – mat gerumas natūraliai linkęs duoti – Dievas laisvai nusprendė išeiti iš savęs ir sukurti pasaulį. Sukūrimo tikslas, jo orientacija, buvo sukurti žmones pagal Dievo paveikslą, kad jie galėtų laisvai atsakyti į kvietimą priimti Dievo draugystę ir dalyvauti Trejybės gyvenime kaip įvaikintiems vaikams, sūnums ir dukterims Amžiname Sūnuje.

Tai taip pat primena Pradžios knygos sukūrimo istoriją. Kai Dievas sukuria dangų ir žemę, jis pradeda duodamas įsakymus beveik beasmeniškai, kaip generolas ar visagalis valdovas, – nuo: „Tebūna šviesa!“ iki: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus“ (kurs. – G. C., žr. Pr 1, 1–24). Šitaip Jis kuria ir stato daiktus už savo ribų, – daiktus, kurie nedalyvauja Jo vidiniame gyvenime ir kurie iš tikrųjų neatspindi Jo atvaizdo, nėra panašūs į Jį. Tačiau kurdamas žmogų Dievas tariasi ne tik su angelais, bet (ypač!) su savimi, t. y. su kitais dviem Švč. Trejybės asmenimis, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, sakydamas: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (kurs. – G. C., žr. Pr 1, 26). Tai darydamas, Jis atvėrė savo tėvišką širdį, apreikšdamas savo giliąją asmeninę savastį bei tikrąjį kūrimo tikslą. Nuo pat amžinybės esame sukurti pagal Dievo paveikslą, pagal tą tobulą paveikslą, kuris yra ne kas kitas, o Jo Sūnus Trejybėje. Ir, Dievo Sūnui vadovaujant, mes esame pašaukti tobulinti mumyse įspaustą paveikslą, tapdami vis panašesni į Dievą, kuris yra meilė.

Bet grįžkime į laišką efeziečiams, kur šv. apaštalas Paulius teigia, kad Tėvas mus išsirinko Kristuje, ir tai prieš pasaulio sukūrimą. Ž. M. Garigas pabrėžia, kad Dievo Sūnus, antrasis Trejybės asmuo, jau yra vadinamas Kristumi-Mesiju-Pateptuoju ne tik kaip žmogus nuo Įsikūnijimo akimirkos, bet kaip Dievas nuo visos amžinybės, nes Tėvas patepė Jį prieš pasaulio sukūrimą, Jam pavesdamas nuo pradžios misiją įgyvendinti Jo įvaikinimo sumanymą. Tas sumanymas, ta geranoriška valia, tas kvietimas, atkreiptas į mus, atitinka Dievo išankstinę, arba antecedentinę valią. Jis mus sukuria, išsirenka ir kviečia dar nežiūrėdamas, dar nežvelgdamas į mūsų būsimą atsakymą. Pagal Tėvo užmojį būtent Sūnus, kuris yra Jo Žodis bei Išmintis, prisiima visą atsakomybę už mūsų įvaikinimą, o tai reiškia, kad jei kas nors nepavyks, t. y. jei nesugebėsime tinkamai atsiliepti į pirminį Viešpaties kvietimą, Jis yra pasirengęs padaryti visa, ko reikia, kad viskas būtų ištaisyta. Tai reiškia, kad tam tikra prasme Dievas savo Sūnaus asmenyje tampa pažeidžiamas, jis atsiveria rizikai būti žmogaus laisvės atmestam. Taigi nuo pat pradžių Dievo Sūnus įgyja pažeidžiamo avinėlio pavidalą: štai kodėl Pirmajame Petro laiške parašyta, kad Kristus yra avinėlis be kliaudos bei dėmės, ir kad jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą (1 Pt 1, 19–20). Apaštalas Petras nesako, kad Avinėlis buvo paaukotas, arba nužudytas prieš pasaulio sukūrimą, bet tik numatytas. Nes tai dar tebuvo tik rizika.

Andrejaus Rubliovo ikona „Trejybė“ yra Dievo antecedentinės valios, Jo geranoriško kvietimo žmogui simbolis arba iliustracija. Mes esame pakviesti dalyvauti Trejybės gyvenime, dieviškojoje puotoje. Trys angelai, simbolizuojantys tris dieviškuosius asmenis, sėdi prie stalo. Centrinė figūra tikriausiai yra Kristus. Ant stalo – taurė, kuri simbolizuoja mūsų laisvą valią, – dovaną, kurią Dievas mums davė, kai mus sukūrė. Taurės viduje nesunku įžvelgti gyvūno figūrą. Atidžiai po didinamuoju stiklu apžiūrėjus Rubliovo ikonos originalą paaiškėja, kad taurėje yra avinėlis. Taurėje mes gauname siūlymą dalyvauti Trejybės gyvenime amžinajame Dievo Sūnuje. O Jisai mums jau yra pristatomas kaip nekaltas, pažeidžiamas avinėlis, nes Jis atsiveria mums ir siūlo save su nesavanaudiška meile ir visišku gerumu, be jokios apsaugos. Ir yra rizika, kad mūsų laisvė atsisakys Jį priimti. Dėl savo laisvos valios mes turime pavojingą bauginančią galią Dievo mums siūlomą palaiminimo taurę sau paversti rūstybės ir pasmerkimo taure. Tai, kas pirminiame, išankstiniame Dievo plane buvo tik rizika ar galimybė, tapo nelaiminga tikrove, kai buvo padaryta gimtoji nuodėmė.

Avinėlis be kliaudos ir dėmės (nepriekaištingas, nesuteptas Avinėlis), numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą (1 Pt 1, 19–20), buvo iš tikrųjų nužudytas nuo pasaulio sukūrimo (taip skamba pažodinis Apr 13, 8 teksto vertimas), t. y. tik tada, kai dėl žmogaus kaltės į pasaulį atėjo nuodėmė. Nuo tada gimtosios nuodėmės blogis (kuris nebuvo nei būtinas, nei numatomas, ir kuris yra iliuzija, kad žmogus neva gali siekti laimės atskirai nuo Dievo) nutraukė Viešpaties ir žmonijos Sandorą. Tai, kas Dievo plane buvo tik pažeidžiamumas, iš tikrųjų tapo žaizda, kurią Viešpats, neleisdamas, kad tai paveiktų Jo meilę mums, pergalingai prisiėmė sau per savo Sūnaus įsikūnijimą ir auką ant kryžiaus. Nesavanaudiška Dievo meilė buvo paniekinta ir, nors Dievas, kaip būties pilnatvė, negali kentėti jokio trūkumo, Jis buvo sužeistas meile, kurios Jis nori mums. Jo Sūnus, prisiimdamas tokią pat, kaip ir mūsų, žmogišką prigimtį, Dievo nesavanaudiškai Meilei padarytą žaizdą išreiškia stygiumi ir kančia. Tai kuo puikiausiai išreiškia Kristaus Širdis, perverta ant kryžiaus po Jo mirties. Savąja kryžiaus auka, kuria Jis iki galo mylėjo kiekvieną iš mūsų, ir Prisikėlimu Kristus nugalėjo blogį bei mirtį ir sugrąžino mums dieviškąjį įvaikinimą, kurio buvome netekę dėl nuodėmės. Jis tapo mums amžinojo gyvenimo versme, šaltiniu.

Tėvas Žanas Migelis Garigas, remdamasis visu Naujuoju Testamentu, Bažnyčios tėvais ir šv. Tomu Akviniečiu, tvirtina, kad vienintelis Dievo motyvas, lėmęs sprendimą siųsti savo Sūnų, prisiėmusį žmogišką prigimtį, į pasaulį, buvo išgelbėti mus iš nuodėmių. Įsikūnijimas yra vaistas nuo mirtinos nelaimės, kurion esame pakliuvę. Jei nebūtume nusidėję, Kristaus, kaip individualaus žmogaus, Įsikūnijimas nebūtų buvęs reikalingas. Dievo išankstinis užmojis buvo įvaikinti žmonių giminę savo Amžinajame Sūnuje, arba Žodyje. Būtent Jis pradžioje vaikščiojo su pirmaisiais mūsų tėvais Edeno sode, palaipsniui mokydamas ir apšviesdamas juos žengti tobulos nesavanaudiškos meilės keliu. Meilės, kuri yra amžinasis Trejybės gyvenimas, keliu. Jei žmonės būtų toliau ėję šiuo keliu nenutrūkstamoje bendrystėje su Dievu, būtų įvykęs, pasak Ž. M. Garigo, kolektyvinis Sūnaus įsikūnijimas visoje žmonijoje. Tačiau, kai dėl puikybės iliuzijos žmogus atmetė bendrystę su dangiškuoju Tėvu ir pateko į nuodėmės vergystę, Viešpats su didele meile atsakė atsiųsdamas savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu, kaip auką už nuodėmę (plg. Rom 8, 3).

Į visa tai atsižvelgdamas, Ž. M. Garigas pabrėžia, jog svarbu teisingai suprasti Velyknakčio liturgijoje vartojamą išraišką: O felix culpa – „Laiminga kaltė“ (žr. Velykinis šlovinimas (Exultet): „Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“). Kaip aiškina tėvas Garigas: „Būtų visiškai neteisinga manyti, kad kaltė, nuodėmė mums pelnė Dievo Sūnų, kurio kitaip nebūtume turėję. Tai reikštų laikyti, kad blogis, tas blogis, kurio Dievas nesuvokia, būtų kažkaip pakėlęs į dar aukštesnį lygmenį mūsų galutinį tikslą Dievo plane. Šią išraišką veikiau reikėtų suprasti taip: „Laiminga ta kaltė, į kurią Dievas atsiliepė atitaisydamas ją per Sūnų, duotą kaip Atpirkėją.“ Dievas dėl šios kaltės neatsisakė ir nepakeitė savo pradinio plano, tačiau jį įgyvendino Atpirkimo subjektu pasitelkdamas savo Sūnų, kuriame buvome įvaikinti. Tačiau Atpirkimu Dievo planas nebuvo pakeltas į aukštesnį lygmenį jo tikslo atžvilgiu. Atpirkimas kaip Dievo meilės apreiškimas yra aukštesnis (tik) pasitelkiamos priemonės atžvilgiu.“ Nes galima sakyti, kad Kristaus įsikūnijimas žmogaus kūne ir Jo kryžiaus auka yra iškalbingiausia Dievo meilės mums beprotiškumo išraiška.

Sekdamas Bažnyčios Tradiciją, Ž. M. Garigas rodo, kaip Sūnaus palaidūno palyginimas (Lk 15, 11–32) puikiai iliustruoja gimtąją nuodėmę ir išganymo dinamiką. Tėvas nori visa turėti bendra su savo sūnumis. Bet jaunesnysis reikalauja savo „palikimo dalies“ (sukurto regimojo pasaulio), norėdamas šią dalį panaudoti atskirai nuo Tėvo, ir dėl to jis labai greitai ją iššvaistys. Vaikinas iškeliauja į tolimą šalį, bet Tėvas nuolat laukia jo sugrįžimo, meilės ryšiais traukdamas jį atgal į namus. Ir, kai sūnus grįžta, Tėvas džiaugsmingai atstato jį į ankstesnę vietą. Vyresniojo sūnaus troškimas palyginime niekuo nesiskiria nuo jaunesniojo. Jaunėlio grįžimas toli gražu nedžiugina vyresnėlio ir kelia jam pavydą. Jis taip pat svajoja tik sau atsiskirti mažą palikimo dalelę, kad atitolęs nuo tėvo galėtų puotauti su savo draugais, pokyliui pasiėmęs iš tėvo ūkio ožiuką. Tačiau mūsų tikras vyriausiasis brolis yra Kristus, kuris atėjo mūsų ieškoti ir aukoti savo gyvybės už mus.

Kitame palyginime – tame apie žmogžudžius vynininkus (Mk 12, 1–12) – dar aiškiau rodoma, kad Kristaus mirtis buvo nulemta nuo tos akimirkos, kai buvo padaryta gimtoji nuodėmė. Šio vynuogyno nuomininkai simbolizuoja ne Izraelį, kaip kartais manoma, bet visą žmoniją – tiek, kiek ją valdo nuodėmė. Nuomininkai nori užgrobti sau vynuogyną kaip jų paveldą, kaip dalį, kurią jie pasirinko. Todėl jie, atmetę visus Dievo pasiuntinius ir netinkamai su jais elgęsi, galiausiai nusprendžia nužudyti Sūnų, tikrų tikriausiąjį paveldėtoją. Vos tik nuodėmės virusas pateko į žmonių giminę, tapo neišvengiama, kad tarp užkietėjusių nusidėjėlių ir nekaltojo, Dievo meilę nešiančio Avinėlio įvyks susidūrimas, kuris neišvengiamai baigsis pastarojo mirtimi. Vynininkai atmetė ir nužudė į pasaulį atsiųstą žmogumi tapusį Dievo Sūnų. Tai buvo dviguba ironija. Sūnus atėjo būtent tam, kad pasidalytų su jais visu palikimu. Tačiau, nužudydami Jį, piktieji vynininkai padarė tai, kas turėjo užtikrinti Dievo išganymo plano įgyvendinimą. Kristus iš nesavanaudiškos meilės, kurią parodė savo mirtimi ir prisikėlimu, atvėrė dangaus karalystę visiems, kurie Jį tiki ir sutinka būti Jo mylimi.

Palaimintojo Fra Andželiko freska „Tyčiojimasis iš Kristaus“ (pavaizduota ant knygos viršelio), nutapyta ant sienos San Marko (San Marco) dominikonų vienuolyne Florencijoje (Italija), rodo, kaip Kristus myli visus nusidėjėlius iki galo, – nežiūrėdamas į jų kaltes. Kristus vaizduojamas Poncijaus Piloto rūmų kieme, kur, pagal Evangeliją, romėnų kareiviai, aprengę Jį purpuriniu apsiaustu, užrišo Jam akis ir tyčiojosi iš Jo, spjaudydami į Jį ir smogdami Jam į veidą, sakydami: „Pranašauk, kas tave užgavo!“ (žr. Lk 22, 63–65) Tačiau freskoje Kristus vilki baltu drabužiu, kuris simbolizuoja Jo, kaip Dievo Avinėlio, visišką gerumą bei nekaltumą. Beveik su siurrealizmo prieskoniu Fra Andželikas vaizduoja Jėzų, kurį puola ne kareivių būrys, bet į Jį spjaudanti be kūno galva, taip pat ore pakibusios be kūno rankos, kurių viena laiko lazdą. Visa tai simbolizavo blogio jėgas, veikiančias per žmones, kurie atmeta Dievo meilę. Tačiau viso šio priešiškumo apsuptas Jėzus sėdi ramiai, tarsi karališkame soste. Jo akys užrištos, nereginčios. Jis nemato supančio blogio, Jis tvirtai pasiryžęs mylėti visus iki galo, nežiūrėdamas į nuodėmes.

Ž. M. Garigo knygoje tai iliustruoja puslapiai, kuriuose pristatomi išskirtiniai, išties originalūs šv. Kotrynos Sienietės komentarai apie Kristaus agoniją Alyvų sode naktį prieš mirtį. Pasak šv. Kotrynos, kai Jėzus sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!“ (Mk 14, 36), – tai nereiškia, kad Jis nebenorėjo aukoti savo gyvybės už pasaulio išganymą. Visą savo gyvenimą jis troško gerti iš kančios taurės. Tačiau agonijos metu, Alyvų kalne, Jėzus Dievo šviesoje galėjo matyti savo išdaviko Judo sielą, taip pat ir sielas visų žmonių, kurie nenorėjo arba nenorės priimti Jo pasiūlyto išganymo. Dėl to Jis buvo liūdnas iki mirties, ir velnias jam tarytum sakė: „Tavo išganymo planas nepavyks, daug žmonių jo nepriims, nepriims tavo meilės pasiūlymo, tu už juos veltui mirsi ant kryžiaus“. Bet Jėzus tuoj pat Tėvui sako: „Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ (Mk 14, 37) Jis sutiko atlikti geranorišką Dievo planą iki galo, Jis sutiko gerti iki dugno Tėvo Jam pasiūlytą kančios taurę, Jis pažadėjo kovoti su visų nusidėjėlių maištinga laisve ir juos mylėti iki galo, iki kiekvieno žmogaus paskutinio atodūsio. Štai kodėl nėra jokios priežasties prarasti viltį dėl bet kurio gyvo ar kada nors gyvenusio žmogaus išgelbėjimo. Kristus, kaip sakė Blezas Paskalis (Blaise Pascal, 1623–1662), yra agonijoje iki pasaulio pabaigos, ir kiekvienas žmogus mirties valandą galutinai susitinka su Jėzumi Jo agonijos slėpinyje. Sekdami šv. Kotrynos pavyzdžiu, visada galime melstis kartu su Jėzumi Getsemanėje, tikėdamiesi, kad – galbūt – nė vienas žmogus niekada nebuvo ar nebus pasmerktas pragarui, kuris buvo sukurtas tik šėtonui ir jo puolusiems angelams. Be to, šėtonui ir visiems nelaimingiesiems, kurie seka paskui jį, pragaras yra savęs pasmerkimo vieta. Ji atsiranda dėl to, kad Dievo amžinai mylimas asmuo galutinai atsisako tos meilės, kuri nuo šiol jam tampa kančių šaltiniu.

Ir tai tik keletas lobių, kuriuos galima rasti knygoje, dėl tikslaus ir gražaus Gedimino Žuko vertimo tapusioje prieinama Lietuvos skaitytojams. Nuoširdžiai tikimės, kad ši knyga paskatins diskusijas ir padės žmonėms iš naujo atrasti Dievo, mūsų Atpirkėjo, gailestingąjį veidą.

1 Pateikta citata iš Apaštalų tikėjimo išpažinimo; palyginimui galima imti Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą: „Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą“.

2 Čia ir kitur Biblijos tekstai cituojami iš: Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas, Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

Tėvas Gregory Casprini OSB

Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas

P. S.

Belieka pasakyti keletą žodžių apie tai, kaip atsirado tėvo Ž. M. Garigo knygos „Dievas be minties apie blogį“ vertimai į anglų ir lietuvių kalbas. Man tai yra kulminacija kelionės, kuri prasidėjo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Gimiau ir užaugau Niujorke, todėl mano gimtoji kalba yra anglų. Būdamas 23 metų, po atsivertimo ir krikšto, įstojau į Solemo Šv. Petro abatiją (Abbaye Saint-Pierre de Solesmes), – tai benediktinų vienuolynas Prancūzijoje; ten gyvenau 25 metus. 1998 m. Solemo abatas mane kartu su kitais broliais siuntė įkurti naują vienuolyną Lietuvoje. Pirmą kartą knygą „Dievas be minties apie blogį“ perskaičiau prancūzų kalba, vos tik ji buvo išleista 1982 metais. Tuo metu, ruošdamasis kunigystei, studijavau teologiją. Ši knyga, joje esantys poetiški Šventojo Rašto apmąstymai, papildyti įžvalgomis apie du nuostabius atvaizdus (Andrejaus Rubliovo ikoną ir Fra Andželiko freską), padėjo man ne tik susivokti, susiorientuoti sudėtingų problemų tankmėje, kai keliami klausimai apie blogio egzistavimą, žmogaus laisvę ir Dievo malonę, bet ir – svarbiausia – leido atrasti, pamatyti, kokiu realiu būdu teologija gali tapti gražiu kontempliacijos ir maldos keliu. Tik po 25 metų Lietuvoje man į rankas pateko antrasis tėvo Ž. M. Garigo knygos leidimas su papildomais paaiškinimais, parodančiais, kaip pagrindinė pirmosios dalies apmąstymų tema apie absoliutų Dievo nekaltumą moralinio blogio atžvilgiu tvirtai remiasi šv. Tomo Akviniečio spekuliatyviąja teologija. Uoliai išstudijavęs šią knygą, galėjau ja remtis rengdamas rekolekcijas seserų religinėms bendruomenėms prancūzų, anglų ir lietuvių kalbomis.

Tuo tarpu nusiunčiau elektroninį laišką tėvui Garigui, kurio niekada nebuvau matęs, ir nustebau, kai iš karto gavau labai draugišką atsakymą. Mano kvietimu jis atvyko į mūsų vienuolyną Lietuvoje vesti konferencijų. Jis, savo ruožtu, paskatino mane kasmet dalyvauti jo rengiamose vasaros teologijos sesijose Prancūzijos pietuose. Netrukus išverčiau keletą jo straipsnių ir konferencijų, skirtų amerikiečių publikai, ir pamažu gimė idėja išversti knygą „Dievas be minties apie blogį“. Ir dabar, ačiū Viešpačiui, po kelerių metų darbo ir leidėjų paieškų, knyga pagaliau išleista ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba! Nuoširdžiai dėkoju vertėjui Gediminui Žukui ir visiems prisidėjusiems.