Šiandien, senomis apibarstymo pelenais apeigomis, Bažnyčia įvesdins mus į gavėnios metą, didį keturiasdešimties dienų atgailos, pasninko ir dvasinio susikaupimo laiką. Tačiau, gavėnia neatsiejama nuo Velykų. Visas krikščionio gyvenimas turi būti nukreiptas į Velykų slėpinį. Gavėnios laikas tai mūsų žemiško gyvenimo laikas. Jis bus prasmingas jei mus paruoš Prisikėlimui, tai yra galutiniam mūsų žemiškos prigimties atbaigimui - sudievinimui, amžinajam Gyvenimui.
Ir vis dėlto, kunigas, berdamas ant galvos pelenus, ir tardamas žodžius: Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę sugrįši (plg. Pr 3, 19) mums primena, kad begalinės visatos akivaizdoje esame silpni, trapūs, pažeidžiami ir mirtingi, kad esame maži lyg dulkės. Kaip rašo vysk. Erik Varden: „Priimti pelenus – tai pripažinti, kad esame giminingi dulkių pasauliui ir paskelbti, kad esame pasiruošę atsisakyti savo pretenzijų į visagalybę. Stovėdamas prieš Dievą išpažįstu, kad nesu Dievas, ir priimu skiriančią mane nuo Jo prarają. Pripažįstu nepatogų Dievo kitoniškumą. Jis yra tai, kas aš nesu, tačiau mano būtis yra Jo paženklinta. Trokštu atbaigimo, kurio negali suteikti joks kūrinys. Vaikštau šioje žemėje tarsi įsikūnijęs ilgesys. Esu namie, tačiau svetimas, ilgiuosi tėvynės, kurią prisimenu, bet nesu jos matęs.“ (Erik Varden „Sudaužyti vienatvę p. 119-120“).
Ištara „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ mus nukelia į Pradžią, kuomet Dievas kūrė žmogų. Iš visos kūrinijos, vienintelis žmogus yra sulyginamas su dulke (‘aphar, 2, 7). Senajame Testamente dulkė dažnai siejama su mirtimi. Po žmogaus nuopuolio, Dievas ištars šiuos žodžius: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3, 19). Tai kitas būdas pasakyti, jog žmogus yra ne Dievas, o mirtingas kūrinys. Autorius tarsi netiesiogiai primena: juk pats savęs nepadarei ir nevaldai visatos, esi trapus ir ribotas. Esi mirčiai nuskirta būtybė. Kaip ir visa kita gyvybė, esi tik žemė. Savo būtimi, esi visiškai priklausomas nuo Dievo.
Beriami ant galvos pelenai turi padėti sugrąžinti į tiesą tuos, kurie prarado atmintį. Sakyti, kad adam, tai yra žmogus grįš į adamah – į žemę, tolygu tarti: „Atmink, kas esi ir iš kur atėjai.“ Žemė – duži, trapi, dužus ir žmogus, nes yra „žemės vaikas“. Sulaužęs pasitikėjimo saitą, laidavusį jo dvasinę būtį, Adomas neteko savo panašumo į Dievą. Buvo sumažintas iki vien žemiškos savo prigimties – jis juk yra dulkė. Ir mes tokie esame. Kol mūsų gyvenimas paženklintas gavėnios, mes būsime žemės vaikai, silpni ir nuodėmingi.
Nors žmogus, savo prigimtimi ir yra dulkė, tačiau tai dulkė pašaukta į šlovę. Esame dulkės, tačiau sulipdytos mylinčių Dievo rankų. Ps 119, 73 giedame: „Tavo rankos padarė mane – sukūrė…“. Kaip rašo Erik Varden: „Jei prisimenu, kad esu iš dulkių kilusi dulkė, susitaikau su savo kilme. Pasirenku būti tuo, kas išties esu, kartu išreikšdamas savo troškimą būti kažkuo daugiau. Kai Jobas kreipiasi į savąjį Kūrėją žodžiais: „Atsimink, kad sukūrei mane iš molio“, jis remiasi savo pirmaprade būsena, tačiau tuoj pat šaukiasi ir malonės klausdamas: „Nejau paversi vėl mane dulkėmis?“ (Job 10, 9). Nors esame dulkės, niekuomet nesitenkinsime likdami vien dulkės, nes pažinome švelnų Dievo pirštų prisilietimą“ (Erik Varden idem. p. 26).
Iš tiesų, savo rankomis Dievas nulipdė žmogų „iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Ir žmogus tapo gyva būtybe“ (plg. Pr 2, 7). Taigi nuo pat kūrimo pradžios tarp Dievo ir žmogaus yra gili bendrystė. Turėdami savyje Dievo kvėpavimą, tampame Dievo vaikais. Taigi esame brangios dulkės, kurioms skirta gyventi amžinai. Esame žemė, ant kurios išlietas Dievo dangus.
Brangūs broliai, seserys! Ant mūsų galvų užberti pelenai byloja apie visą žmogaus gyvenimo kelią. Esame dulkės, žemė, molis, tačiau, jei leidžiame, kad Dievas mus savo rankomis formuotų, tampame nuostabiais kūriniais. Užberti pelenai mums primena ne vien mūsų trapumą, bet ir tai, kad esame mylimi Dievo vaikai. Turime tai prisiminti, kai mus slegia sunkumai ir vienatvė. Kai nematome savyje nieko daugiau, kaip tik dulkes. Tuomet Dievas mums taria: „Drąsos, aš jus sukūriau ne mirčiai bet, gyvenimui. Labai svarbu to nepamiršti ypač kai pradedame gavėnią.