Enzo Bianchi. Monachizmas: praeities paveldas ir atsivėrimas į ateitį

Bijau, kad užsimojęs perteikti mintis apie monachizmo praeitį ir ateitį mūsų Vakaruose, ėmiausi per drąsaus uždavinio. Kad ir kaip būtų buvę, prisiimu atsakomybę, suvokdamas savo ribotumą, ir suprantu, jog pranešimas neturi būti per ilgas. Tikiuosi, kad sugebėsiu bent iškelti klausimus, bet jokiu būdu nesiimu išspręsti sunkumų. Taip pat tikiuosi, kad šias įžvalgas galėsite papildyti kitais mano straipsniais šia tema.

VIENUOLINIS GYVENIMAS

Ses. Barbora Kazakevičiūtė SCSJ

1/13/201610 min read

Dabarties sunkumai

Kai kokį nors tikrovės reiškinį, kad ir koks jis būtų, ketiname interpretuoti kaip praeities paveldą ir nužymėti jo ateities kontūrus, pirmiausia turime iššifruoti šio reiškinio dabartį, įvertinti jo gyvybingumą, suformuluoti sprendimus apie jo būklę bei padėtį. Kalbant apie monachizmą, tokį darbą esame įpratę dirbti. Jau nuo 1970 metų, kaip liudija Michelio van Paryso paskaita 1971 metais Mont-des-Cats abatijoje, apie monachizmo krizę buvo svarstyta daugelį kartų, sakytume, net įkyriai. Į iškilusius klausimus tuomet bandyta atsakyti įvairiai, ir atsakymai dažnai skyrėsi.

Reikia pripažinti, kad istorijos verpetuose monastinis gyvenimas visada gebėdavo stabtelėti ir iškelti sau reikiamų klausimų. Tai liudija dykumos tėvų pamokymas, kartu perspėjantis apie šiuos dalykus nespręsti paviršutiniškai: Šventieji Skečio tėvai kalbėjosi apie paskutinę vienuolių kartą. Jie klausė: „Ką mes esame nuveikę?“ Vienas iš jų, didysis, aba Iskirijonas, atsakė: „Mes įvykdėme Dievo įsakymus.“ Kiti atsiliepė: „O ką nuveiks tie, kurie ateina po mūsų?“ Aba atsakė: „Jie stengsis nuveikti bent pusę mūsų darbų.“ Kiti vėl klausė: O tie, kurie ateina po šitų?“ Jis atsakė: „Šios kartos žmonės neatliks jokių darbų, ant jų užgrius pagunda, ir tie, kurie atlaikys to meto išmėginimą, bus didesni už mus ir mūsų tėvus.“

Taigi apie Vakarų vienuolystės raidą nespręskime paviršutiniškai, pripažinkime bent tai, kad gyvenantys šį gyvenimą galėjo likti ištikimi Evangelijai, kad jiems buvo įmanoma per ducatum Evangelii intinera ejus pergere (RB prol 21) toliau eiti Viešpaties keliais… Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiandien monachizmas išgyvena didelių sunkumų valandą, taip pakeldamas ir visos Bažnyčios krizę. Krikščionybės saulėlydis, akivaizdus faktas, kad Bažnyčia tampa mažuma, tikėjimo migracija, krikščioniškos paradigmos pasikeitimas – tai visiems akivaizdu jau vien todėl, kad šie reiškiniai labai konkrečiai paveikia krikščionių gyvenimus ir keičia jų vaidmenį istorijoje bei draugystėje su žmonėmis.

Tiesa, ši sunkumų valanda monachizmą, regis, ištiko vėliau nei kitas Bažnyčios sritis, vis dėlto nuo 1980 metų šitai tapo akivaizdu, ir dėl įvairių priežasčių opa vis gilėja. Mūsų bendruomenės toliau sensta, naujų narių įstoja žymiai mažiau, ir, tenka pripažinti, kad neretai net ir stabilitaslaikomas nesvarbiu (turiu galvoje brolius, palikusius vienuolyną netrukus po įžadų). Būna, kad kai kur, viename ar kitame vienuolyne, tokių sunkumų, regis, nėra, bet tai retos išimtys: taip, Vakaruose, senosios kriščioniškos tradicijos žemėje, sunkumai aiškiai matyti, ir mes juos pakeliame labai sąmoningai.

Kita vertus, pažvelgę gelmingesniu žvilgsniu, šią valandą galime vertinti ne kaip vienuolinio gyvenimo nuosmukio valandą, bet daug labiau – kaip neturto valandą. Klauzūrinio tipo vienuolynuose, be abejonės, daug labiau negu paskutiniais amžiais vienuoliai gyvena laikydamiesi Evangelijos kanonų taisyklės, ištikimybės savo gyvenimo būdui, rūpindamiesi išlaikyti bažnytinį gyvenimą, bet tenka pripažinti, kad šis gyvenimas tapo sunkus, skurdus narių, ne toks gyvybingas ir dinamiškas. Kai kurios bendruomenės skausmingai suvokia, kad joms nebelieka nieko kito, kaip laukti galo.

Sakome, jog jas „reikės uždaryti“, kad „jos sunyko“, bet iš tiesų – jos „duoda gyvenimą“, bendruomeniškai jos išgyvena tai, ką kiekvienas vienuolis pašauktas išgyventi asmeniškai – savąsias velykas. Ir tai sunokina daugiau vaisių negu gausios bendruomenės dinamizmas! Tokia tad yra nepritekliaus, neturto, kartais net skurdo padėtis, bet ne nuosmukio, kad ir kaip būtų, šioje situacijoje labiau negu bet kada galima gyventi Evangelija.

Priminsiu mane labai sukrėtusį pavyzdį: Tibhirino vienuolyną Alžyre. Septyni ar aštuoni vienuoliai – tai tikrai labai nedaug. Kai kurie tiesiog dėlto, kad reikėjopagalbos namų ūkyje, buvo atvykę iš skirtingų Prancūzijos vienuolynų. Ordino generalinis magistras šį vienuolyną norėjo uždaryti, nes jis vos ne vos išsilaikė… Taip, tai buvo neturtingas, varganas vienuolynas, bet kokį stebėtiną krikščionišką vaisingumą jis gebėjo parodyti! Kai išmušė jo valanda, jis išgyveno paslėptojo gyvenimo, nepasižyminčio nei spindesiu, nei mokėjimu pasirodyti, epifaniją… Šią sunkumo valandą tam tikra prasme tenka išgyventi ir bažnytinės sistemos nesupratimą, kas yra monastinis gyvenimas.

Ši sistema dažnai nesupranta jo originalumo, nelaiko šio gyvenimo nei naudingu, nei vaisingu, palyginti su kitais pašaukimais, kitomis charizmomis ir kitomis tarnystėmis Bažnyčioje, ir negeba jam rasti bažnytinėje bendrijoje vietos, kur būtų gerbiamas jo išskirtinumas. Visi kiti pašaukimai dalyvauti bažnytiniame gyvenime priimami išskėstomis rankomis, jiems reiškiamas pritarimas ir palaikymas, apie juos kalbama, ir jie laikomi sektinu pavyzdžiu. Sakytume, kad nė šiuolaikinė pastoracija neugdo monastinio gyvenimo. Bažnyčia, nesuvokdama, kas yra monachizmas, nesuvokia nei jo egzistavimo prasmingumo.

Nuo amžių prie ypatingo Bažnyčios dėmesio ir meilės įpratęs monachizmas patiria sąmyšio valandą ir kenčia dėl bažnytinio dėmesio savo buvimui ir tarnystei trūkumo. Šiuo metu, kai krikščioniškame pasaulyje vyksta didžiuliai pokyčiai, kai „naujoji evangelizacija“ užpildo viską, monachizmui, atrodo, nebelieka vietos. Klauzūrinio tipo vienuolynai yra labiau pašaukti liudyti, negu vykdyti misiją, ir juose gyvenantys žmonės tiki, kad evangelizuoti įmanoma net ir tada, kai nėra galimybės to daryti įprastais pastoraciniais žodžiais ir darbais bei sakramentiniu ugdymu.

Paradoksalu, bet pašvęstojo gyvenimo formų veiksmingumas – pasaulietiškumas, apaštališkas dinamizmas, bažnytiniai judėjimai, „naujosios bendruomenės“, save laikančios viengungius ir vedusius vienijančiomis „formae Ecclesiae“, – šiandien tarsi pakerėjo bažnytinę sistemą. O monastinį gyvenimą ji įsivaizduoja kaip „moterišką ir klauzūrišką“, klusnų pamaldžiai ideologijai, neturinčiai nieko bendro su monastine charizma, arba jai užtektų, kad šis monastinis gyvenimas būtų vien kontempliatyvus pastoracinės ir misionieriškos veiklos palaikymas.

Bet net ir šie iš dabartinės padėties kylantys sunkumai monachizmą moko nuolankumo, pasitraukimo į paraštę, kur jis išeina iš sistemos ribų ir nebėra „tertium genus christianorum“. Net ir šioje pasienio situacijoje, marginalinėje vietoje, prie pat dykumos, jis gali duoti vaisių. Tad ši sunkumų valanda padeda įsisąmoninti monastinę charizmą ir tarnystę – šita liga ne mirčiai (Jn 11, 4) !

Skubūs uždaviniai

Timothy Radcliffe’as, dominikonų ordino generalinis magistras, 2000 metais Romoje skaitydamas pranešimą tėvų abatų kongrese, labai subtiliai ir labai jautriai, – leiskite pridurti, –ilgesingai ir su romantišku polėkiu vaizdavo monastinį gyvenimą. Jis sakė, kad šie vienuolynai – tai vietovės, kuriose žėri Dievo šlovė, jog tai slėpinio sostai – ir taip esti dėl tos priežasties, kad jie niekuo nėra ir nieko nedaro. Mat neregimasis monastinio gyvenimo centras apčiuopiamas vien gerai įsižiūrėjus į „kaip“, prisilietus prie to, kokiu būdu vienuolis gyvena savo gyvenimą.

Kad paaiškintų savo mintį, Timothy Radcliffe’as pacitavo kardinolo Basilio Hume’o tekstą, kuriame šis teigia, kad vienuoliai neužsiima jokiais ypatingais reikalais ir nesijaučia turintys ypatingą misiją ar funkciją Bažnyčioje: jie tiesiog būna štai šioje vietoje ir labai linksmai, paprasčiausiai toliau čia lieka. Ir tėvas Timothy tęsia, sakydamas, jog vienuoliai ne tik nieko ypatingo neveikia, bet kad savo gyvenimo horizontuose jie mato vien Viešpaties sugrįžimą.

Klauzūrose gyvenantys vienuoliai paprasčiausiai yra broliai ir seserys, ir jie negali turėti lūkesčių būti kuo nors daugiau, jiems rūpi tik eiti pirmyn nuolankumo keliu, via humilitatis – „omnibus humilitatis gradibus ascensis, monachus mox ad caritatem Dei perveniet illam…“ (RB 7, 67). Tapus vienuoliu ar vienuole, nebėra reikalo rūpintis tapti kuo nors daugiau! Taip, visą vienuolio gyvenimo prasmę apibūdina faktas, kad jis tiesiog gyvena, būna, ir jei keliauja – tai nebent Karalystės link.

Šis monastinio gyvenimo aprašymas, iš dalies poetiškas ir toks vaizdingas, labai įtikina, nes pirmiausia švieson iškelia tai, kad monastinis gyvenimas – tai būti čia, o ne atlikti ypatingą uždavinį Bažnyčioje ir pasaulyje, ir būtent todėl šis gyvenimas turi būti evangelinis, Evangelijos kuriamas gyvenimas. O tai ne visada lengva pasiekti, ir ne visada aišku, kaip tai padaryti, nes šį gyvenimo evangeliškumą reikia nuolat išrasti ir vis sutvirtinti – kaip ir krikščionio gyvenimą.

Svarbiausias dalykas, kurį monachizmas turi žūtbūtinai sutvirtinti ar vėl atkurti, jei tai buvo prarasta ar sužalota, – tai Kristaus sekimas paprastu visų žmonių kasdieniu gyvenimu, konkrečiausiomis žmogiško gyvenimo aplinkybėmis, visiems pačia bendriausia gyvenimo forma, taigi tokiu gyvenimu, kokį daugiausia gyvena visi – tuo vienuoliai turi gyventi savo aplinkoje. Monachizmas privalo skubiai tapti krikščioniškas griežtąja prasme, ir užtat turi būti anti-gnostiškas, ištikimas žemiškai tikrovei ir bažnytiškas.

Monastinis idealas turi grįžti prie radikalios krikščioniškos egzistencijos formos. Tačiau ši egzistencija atsisako būti „būviu“, „luomu“ ir siekia tapti elementaria, žmogiška, „humanissime“ egzistencija, taigi ji atsisako pasilaikyti alibi, pagal kurį normaliomis pasaulio ir Bažnyčios sąlygomis esą neįmanoma siekti šventumo! Šventumo pašaukimas yra vienas, Bažnyčios viltis yra viena; tad atėjo valanda, kai monachizmas visu kūnu ir visa siela turi stoti į dar nebaigtą kovą su gnosticizmu – to prašo ir labai akylas teologas Pierangelo Sequeri.

Kur ir kaip galime užčiuopti monastinio gyvenimo kokybiškumą? Kai dirbame savo rankomis, kai puoselėjame brolybę, kai gyvename naujuoju įsakymu, kai klausydamiesi Dievo žodžio stengiamės gyventi malone, kai vieni kitiems tarnaujame ir vieni kitiems paklūstame, kai dėl kito atliekame diaconia, vienu žodžiu, tai atpažįstama iš būdo gyventi ir būdo mirti. O gal norėtume toliau teikti pirmenybę tokiai gyvenimo formai ir apraiškoms, kurie bet kuria kaina siekia iškelti aikštėn skirtumą kitų atžvilgiu ir kuo ryškiau pateikti savo tapatybę?

Tokios knygos kaip Bernardino Schellenbergo Grandeur et risque de la vie monastique (Monastinio gyvenimo didybė ir pavojus) turėtų būti skaitomos labiau negu bet kada. Ten rašoma, kad didžiausias monastinis rūpestis nėra sužinoti, „kas mane skiria“, ar dar blogiau – „kuo galiu dar labiau išsiskirti“, bet siekti, kad Jėzaus noûs, Jėzaus phronésis (plg. 1 Kor 2, 16; Fil 2, 5) perimtų mūsų egzistenciją, bandyti kasdieniame realiame gyvenime konkrečiai išreikšti vita Jesu, kuris priešingai bet kokiam gnosticizmui yra tiesiog žmogaus gyvenimas ir netgi daugiau – gyvenimas žmogaus sūnaus, siųsto Tėvo parodyti žmonėms, kaip gyventi žmogaus gyvenimą.

Grandmonto reguloje randame nuostabų patarimą: „Jei žmonės klaus, kokiam ordinui priklausote ir kokios regulos laikotės, atsakykite, kad pirmoji ir svarbiausioji jūsų Regula yra Evangelija – visų regulų šaltinis ir pradmuo!“ Krikščioniška, taigi neišvengiamai ir monastinė, vaizduotė yra labai veši ir trukdo suvokti elementarią krikščioniško monastinio gyvenimo tikrovę – suvokti jį kaip paprastą žmogišką gyvenimą, kuris mena paprastą žmogišką Jėzaus gyvenimą! Dažnai mūsų vienuolynų lankytojai tikisi „monastinės erdvės“, „klauzūros“, laukia „senovinių iškilmingų ir paveiksliškų išraiškos formų“, „tam tikros ezoteriškos kalbėsenos“, – bet norėdami patenkinti visus šiuos lūkesčius, nukryptume nuo Evangelijos paprastumo.

Labai dažnai vienuoliai sutinka užsiimti dalykais, kuriais jiems nepriklauso užsiimti, bet kuriais, atrodo, pravartu pasinaudoti, nes tai pritraukia dėmesį ir teikia visuotinį pritarimą. Tad svarstant apie dabartinius bažnytinius pasiūlymus, reikia atlikti gerą atpažinimo darbą. Paprastai vienuolynai sulaukia pasiūlymų tapti pagalba pastoracinei veiklai ar svarbiais centrais, paklūstančiais didelių šventovių logikai!

Būtinas ženklas

Kad pajėgtų kovoti būtent su visomis gnozės formomis ir įsisavintų žmogišką gyvenimą su visu jo kasdieniškumu ir konkretumu, monachizmas turi visas jėgas telkti į bendruomenės statybą dėlei koinonía, kuri yra sąlyga, kad télos, kitais žodžiais tariant, agapé, meilė, pasiektų savo epifaniją.

Koinonía nuo amžių buvo monachizmo forma vitae, ir visi svarbiausi raštai nuo Pachomijaus iki Bazilijaus, Augustino ar iki šv. Benedikto regulos, teigia, kad koinonía, kuria gyveno gimstanti Bažnyčia ir kurią liudija Apaštalų Darbai, yra jų įkvėpimo versmė. Tobulos koinonía įgyvendinimas, būti „cor unum et anima una“ (Apd 4, 32), taip labai buvo laikoma monastinio gyvenimo esme, kad Kasianas cenobitizmą kildina iš apaštalų laikų, o Jeronimas pratarmėje Pachomijaus regulų vertimui į lotynų kalbą tvirtina, kad vienuoliai „gyvena kaip apaštalų laikais“.

Bazilijus pirmąją Jeruzalės bendruomenę laiko ne tik krikščioniškojo gyvenimo forma, bet netgi teigia, kad bendrasis gyvenimas – tai geriausia ir labiausiai užtikrinta Kristaus sekimo forma. Regula Benedicti apie bendruomeniškumą liudija ypač 67–72 skyriuose (šie skyriai atsiriboja nuo Regula Magistri). Šios eilutės, sakančios, kad „Christo omnino nihil praeponant“, kad nieko nereikia vertinti labiau už Kristų, liudija abipusės meilės būtinumą : visa turi būti daroma „sibi invicem“, paklūstant vieni kitiems, pagal Naujojo Testamento syn ir allélon logiką, ir su „ferventissimo amore“, su karščiausia meile (RB 72, 11; 71, 1; 72, 3).

Stabilitas taip pat tarnauja bendrystei, ir ši bendrystė pirmiausia yra maldos, darbo, tikėjimo supratimo, bendro gyvenimo plano communitas, iki ad commoriendum ir ad convivendum, kad kartu mirtume ir kartu gyventume (2 Kor 7, 3). Klauzūrinio tipo vienuolynas nėra conventus, į kurį grįžtama iš missio (Pranciškus Asyžietis), nei statio (Ignacas Lojola), nei residentia, bet tai yra arba to yra siekiama, kad ši vieta būtų namai, kuriuose communitas išgyvenama kaip Kristaus sekimo forma. Pirmieji cistersai sakė, kad vienuolynas yra lyg schola communionis, schola et domus dilectionis. Iškeldami į šviesą communitas, jie norėjo atnaujinti vienuolinį gyvenimą.

Be abejonės, koinonía neturi tapti nei mitu, nei gyvenimo idilija, ji turi būti kasdien ir konkrečiu gyvenimu siekiamu tikslu, nepaisant prieštaravimų, adekvatumo stokos, su kuriais savo gyvenime susiduria kiekvienas žmogus. Reikia pripažinti, kad praeityje vienuoliai išeikvojo daug jėgų siekdami labiau asketiško negu evangeliško idealo, bet šiandien jėgos turi būti telkiamos ir kreipiamos į communitas siekimą. Tai kasdienis autentiškos brolybės statymas žodžiu, kurio klausomės, kurį tariame, kuriuo meldžiamės, veiksmu, kurį planuojame, apmąstome, drauge atliekame, pastanga abipusiškai taisytis ir priimti bei dovanoti atleidimą, sakyčiau, – statymas, įsisavinant „synodiškumo“ kategoriją syn-odos, kartu nueito kelio, prasme.

Bendruomenė gimsta iš bendros valios, ji gyvena artumu, kurį vieni kitiems duoda ir dovanoja jos nariai, ji sukuria labai kokybišką žmogišką ir krikščionišką gyvenimą. Būtent todėl Jėzus sakė, kad jo mokiniai atpažįstami vien iš jų meilės vienų kitiems, iš juos vienijančios bendrystės (plg. Jn 13, 35) ! Jonas Paulius II Vienuolių kongregacijos plenarinėje asamblėjoje 1992 m. lapkričio 21 d. skaitytame pranešime priminęs, kad bendrasis gyvenimas yra iškalbingiausias dinamiškos ir save dalijančios Švč. Trejybės meilės ženklas (Nr. 5), galiausiai viską apbendrino taip: „Visas vienuolinio gyvenimo vaisingumas priklauso nuo bendro broliško gyvenimo kokybės!

Taip, esu įsitikinęs, kad communitas, ypač šiandienos kultūrai, paveiktai individualizmo, suformuotai „be kito“ mąstančios logikos, stokojančios bendro horizonto kultūrai, yra skubi užduotis, į kurią monastinis gyvenimas privalo telkti jėgas ir dėmesį. Bažnyčioje ir bendrame kelyje su visais žmonėmis šio ženklo skubiai reikia. Beje, kaip ne kartą rašiau, ar koinonía nėra įmanoma dėl celibato, kuris yra pagrindinė monastinio gyvenimo sąlyga? Celibatas ir bendruomenė yra vieninteliai pamatiniai ir specifiniai monastinio gyvenimo elementai.

Išvada

Šiandien į monastinį gyvenimą pirmiausia dėl Vakarų pasaulyje patiriamų sunkumų žiūrima kaip į pussilus grex, ir jo veidas dažnai įgauna silpnumo bei skurdumo išraišką. Bet šią valandą, kurią vadinu velykine, labiau negu bet kada dera prisiminti Dievo pažadą: Paliksiu tavyje nuolankią ir kuklią tautą, Viešpaties vardas jiems bus prieglobstis (Sof 3, 12).

Ir net jei ši nuolanki ir silpna tauta būtų likutis, dešimtadalis, nors ir bus nuniokotas kaip liepa ir ąžuolas, kurių kelmas lieka net nukirtus medį. Šventoji sėkla – jo kelmas (Iz 6, 13). Toks apreiškimas mums suteikia vilties! Jei liks vien monachizmo medžio kelmas, – jis bus šventoji sėkla! Ir tai galėtume pasakyti apie kiekvieną bendruomenę, kiekvieną vienuolyną: kai jį sujudina kaip kertamą ąžuolą, būtent tada jis išgyvena savąsias velykas.

Šiandien po monastinio gyvenimo neturtu ir silpnumu slypi nepaprasti turtai, kuriuos vien Viešpats gali įvertinti. Ir mes pasitikime Juo, žinodami, kad bet kokiomis aplinkybėmis galime gyventi Evangelija: būdami stiprūs ir būdami silpni, turtingi ir vargšai, augdami ar mažėdami. Niekas ir joks žmogus negali mums sutrukdyti gyventi Evangelija, ir jei kelmas yra šventas, gyvybė atgis ir ateis žiedų bei vaisių metas.

Paimta iš "Bernardinai. lt"

Parengė ses. Barbora Kazakevičiūtė SCSJ