Gedulinės šv. Mišios minint t. Hervėjų

Mūsų širdyse dar aidi per visą velykinę oktavą giedami žodžiai: „Kristus, mano viltis, prisikėlė!“ (Velykų sekvencija). Iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį visą velykinį laiką skamba raginimas šlovinti: „Aleliuja! Aleliuja!“ Kristus gyvas. Jis yra mūsų viltis, mūsų džiaugsmas, mūsų gyvenimas. Viskas, ką jis paliečia atgimsta, tampa nauja, prisipildo gyvybės. Jėzus yra gyvas ir nori, kad ir mes gyventume amžinai su juo. Jis mūsų niekada nepaliks. Kad ir kiek nuo jo nutoltume, prisikėlęs Jėzus, mus kviečia ir laukia, kad su juo vėl viską pradėtume iš naujo. Kai jaučiamės liūdni, nusiminę, kai mus slegia nuoskaudos, baimė, abejonės, nesėkmės ar brangaus žmogaus praradimas, jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos, aleliuja (plg. Christus vivit, 1–2; Mt 28, 20).

Šie velykiniai popiežiaus Pranciškaus žodžiai tapo tikrove mūsų brangiam ir mylimam tėveliui Hervėjui, kuris pačiame velykų oktavos viduryje, paliko šį ašarų klonį, kad drauge su angelais ir nesuskaitoma šventųjų minia nuo šiol kontempliuotų prisikėlusio Jėzaus veidą.

Nors mūsų tėvelis Hervėjus jau keli metai kantriai nešė naštą ligos, kuri trukdė jam kalbėti, skaityti, vaikščioti, grožėtis, bet žinia, kad Dievas panoro jį pasiimti pas save, per gailestingumo savaitę, būtent šiuo metu, prieš 50 metų, jis davė savo amžinuosius įžadus, buvo netikėta mums visiems. Nežinomi Dievo keliai, tačiau iškeliauti tokiu ypatingu metu į dangiškus Tėvo namus yra tikra Dievo malonė.

Nuo pat Palendrių šv. Benedikto vienuolyno fundacijos pradžios ant mūsų tėvelio pečių užgulė sunki atsakomybės našta: abatas jam pavedė rūpintis vienuolyno statyba, o taip pat paskyrė pirmuoju vienuolyno Prioru, tai yra būti atsakingu už brolių sielas, jų dvasinį vedimą, bendruomenės kūrimą. Dvasinės tėvystės pareiga visuomet yra sunki ir atsakinga, nes reikia būti pasiruošusiu „pralieti“ kraują už tau pavestuosius. Mūsų tėvelis negailėjo nei jėgų, nei sveikatos ir taip po truputėlį „sudegino save“ ant meilės aukuro. Nemažai kitų vienuolinių bendruomenių prašė jo dvasinio vadovavimo, rekolekcijų, asmeninio palydėjimo, patarimų. Jis dovanojo save dosniai, be išskaičiavimų. Jo dvasinės įžvalgos, patarimai, padrąsinimai giliai palietė tuos, su kuriais jam teko susitikti, bendrauti, kuriuos jis lydėjo dvasiniame kelyje. Ne vienas ir ne viena rašo, jog tėvelis Hervėjus buvo ir liko pirmuoju jų dvasios tėvu, o kai kuriems atstojo ir tikrą tėvą. Juk dvasinė tėvystė yra tikra Dievo dovana. Palaiminti tie, kuriuos mūsų tėvelis galėjo palydėti jų gyvenimo kelyje.

Iš tikrųjų, tėvelis Hervėjus, kaip jį apibūdino vienas mūsų bičiulis, buvo universalus žmogus. Su juo buvo galima kalbėtis ne tik apie dvasinius dalykus, bet ir apie architektūrą, meną, ypač dailę. Jis domėjosi ir paprastais dalykais ir nuolat mokėsi naujų.

Tėvelio Hervėjaus gyvenimas šiek tiek primena patriarchą Abraomą. Abraomui teko atlikti itin svarbų darbą – kurti Izraelio tautos namus. Panašiai ir mūsų tėveliui buvo pavesta įkurti Lietuvoje „Viešpaties tarnystės mokyklą“, kurioje būtų meldžiamasi ir tarnaujama Dievui bei broliams. Dievas paprašo tiek vieno tiek kito palikti visa, kas jiems buvo prigimta bei sava, ir eiti į žemę, kurią Dievas pažadėjo parodyti. Palikti gimtąjį kraštą, tėvų namus, artimuosius, pasitraukti iš pasaulio ir gyventi kaip žemės keleivis yra viena iš vienuoliško gyvenimo askezės formų, kurios biblinis archetipas yra Abraomas. Panašiai ir mūsų tėvelis Hervėjus turėjo palikti visa, kas jam buvo sava ir įprasta, kalbą, kultūrą, kraštą, kad galėtų mus vesti į Dievo pažadėtą Palendrių žemę.

Tačiau Abraomo, o taip pat ir mūsų tėvelio santykis su Pažado žeme yra paradoksalus. Jis pažymėtas iškeliavimo ženklu. Viešpats nenori, kad Abraomas toje žemėje įsikurtų. Tai padarys jo palikuonys. Jis turi nuolat klausyti Dievo balso ir eiti Dievo nubrėžtu keliu. Tai dvasinė kelionė, kurios metu jis turi įgyti naują patirtį, eiti kartu su Viešpačiu jo numatytais keliais. Panašiai ir mūsų tėvelis, kuris atidavė visa save, taip pat ir savo sveikatą, kad Lietuvoje būtų įkurti maldos namai, turėjo juos palikti ir toliau eiti Dievo jam skirtu keliu. Jei Abraomui teko eiti su savo vienatiniu ir mylimiausiu sūnumi Izaoku į Morijos kalną, kad ten jį paaukotų, tai mūsų tėvelis turėjo grįžti į Solesmes, kad ten tyliai ir nematomai „sudegtų“ kaip Dievui maloni auka.

Brangūs broliai ir seserys! Šiuo nelengvu visai žmonijai laikotarpiu prašykime Dievo tarno Hervėjaus užtarimo. Jis dovanojo Dievui savo gyvenimą, o dabar, sugrįžęs į tikruosius namus, gali mus užtarti prie Dievo gailestingumo sosto. Prisikėlusysis tešviečia ir mums savo veido šviesa ir tenepalieka tų, kuriuos slegia išbandymai, skausmas ar netektys.