Išgydymas

HOMILIJA. IV Gavėnios sekmadienis 2024 03 10, su A metų skaitiniais

Tėvas Grigalius Casprini

Mokinių užduotas klausimas šios istorijos pradžioje labai stebina: "Rabi, kas nusidėjo, jis pats ar jo tėvai, kad gimė aklas". Klausimas apie tėvų atsakomybę bibliniame kontekste yra gana įprastas, nors jau Jeremijo knygoje aiškiai sakoma, kad vaikai neturi būti laikomi moraliai atsakingais už tėvų nuodėmes arba baudžiami už jas. Žinoma, jie įvairiais būdais gali tapti tėvų kaltčių ar aplaidumo aukomis ir būti jų sužaloti. Tačiau mintis, kad aklumas nuo gimimo gali būti aklo žmogaus ankstesnių nuodėmių pasekmė, siejama su tikėjimu sielos preegzistencija ar net reinkarnacija ir karma. Tokios idėjos visiškai svetimos Biblijai, tačiau jos galėjo paplisti tarp to meto žydų per kontaktus su kitomis kultūromis. Pagal klasikinį Biblijos požiūrį, kūnas ir siela sukuriami kartu pradėjimo momentu.

Bet kokiu atveju, Jėzus atmeta visus šiuos svarstymus iš karto pakeldamas problemą į aukštesnį lygmenį. „Nei jis, nei jo tėvai nusidėjo, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“. Nuo pasaulio sukūrimo, Dievo darbai visada tie patys. Jis nori padaryti mus savo šviesos vaikais, jis troško mus pripildyti savo išminties ir meilės šviesos per savo Amžinąjį Sūnų ir Žodį. Nuo pradžios Dievas pasiūlė žmonėms šią malonę. Kai jie nusisuko nuo Viešpaties, kai jie nusidėjo ir tapo akli, Dievas niekada nenustojo juos mylėjęs, jo šviesa niekada nestojo spindėjusi visatoje. Dievas pažadėjo mus išgelbėti, ir atėjus laiko pilnatvei jis siuntė į pasaulį savo Sūnų Jėzų Kristų. Jo misija – išgydyti mus, apšviesti mus savo šviesa, ir apreikšti mumyse savo Tėvo gailestingumą ir šlovę.


Fiziniu požiūriu šis aklo žmogaus išgydymas yra visiškai stulbinantis. Tai neabejotinai vienas didžiausių Jėzaus stebuklų, kurį pranoks tik Lozoriaus prikėlimas po keturių kape praleistų dienų. Atkurti regėjimą žmogui, kuris gimė aklas, turėjo apimti ne tik akių išgydymą, bet ir smegenų pertvarkymą. Neuronų jungtys aklojo smegenyse, kurios nuo gimimo niekada nebuvo išvystytos ar panaudotos, turėjo būti sukurtos ir sujungtos, kad jam būtų galima interpretuoti regos dirgiklius. Psichologiniu požiūriu staigus gebėjimas matyti po visą gyvenimą trukusio aklumo taip pat paprastai būtų pareikalavęs prisitaikymo laikotarpio, kol asmuo išmoktų orientuotis ir interpretuoti jį supantį regimąjį pasaulį. Tačiau mūsų epizode viskas vyksta akimirksniu. Staiga žmogui suteikiamas visiškas ir normalus gebėjimas matyti ir bendrauti su aplinka, tarsi jis niekada nebūtų buvęs aklas. Tai gali būti tik dieviškosios visagalybės stebuklas. Atlikdamas šį stebuklą, Jėzus būdamas savo epochos žmogus, negalėjo žinoti smegenų veikimo. Jis nebuvo ir jam nereikėjo būti smegenių chirurgas. Tačiau jo žmogiškumas paprasčiausiai buvo įrankis jo dieviškajai prigimčiai, kuri, kaip Kūrėjas, šį darbą atliko nepastebimai ir akimirksniu. Tokia yra Įsikūnijimo slėpinio ekonomija.


Bažnyčios tėvai Jo purvo ir seilių naudojimą aklojo akims patepti jau suprato kaip naujo sukūrimo arba atkūrimo simbolį. Tai primena, kaip Dievas, pagal Pradžios knygos pasakojimą, sukūrė žmogų iš žemės dulkių ir paties savo alsavimo. Po patepimo Kristus liepė aklajam nusiprausti Siluamo arba „Pasiuntinio“ tvenkinyje. Tai simbolizuoja atgimimo kaip Dievo vaikas Kristuje malonę, suteikiamą per krikštą arba jo atitikmenį. Kaip Jėzus fiziškai sugrąžina žmogui regėjimą, taip ir dvasiškai apšviečia jį ir jam suteikia gebėjimą matyti ir suprasti tiesą. Įdomu tai, kad po išgydymo buvęs aklasis dar aiškiai nežino, kas yra Jėzus, tačiau jo dvasinis regėjimas aiškus, jo širdis atvira. Religinių vadovų, kurie yra Jėzaus priešininkai, akivaizdoje, jis drąsiai liudija apie savo išgydymą, teigdamas, kad Jėzus turi būti pranašas, nes jis įvykdė tai, ko pasaulio istorijoje dar niekada nebuvo padaryta. Kai fariziejai jį išvarė lauk, Jėzus ateina pas jį ir apreiškia save kaip Žmogaus Sūnų, Įsikūnijusi Dievo Sūnų ir Mesiją. Jo širdis iš karto atsiveria šio apreiškimo šviesai. Parpuolęs jis garbina Jėzų ir įžengia į tikėjimo pilnatvę.


Brangūs broliai ir seserys, nuolat dėkokime Dievui už mums suteiktą Krikšto malonę. Nebijokime liudyti visų nuostabių dalykų, kuriuos Viešpats padarė mūsų gyvenime. Švelniai padrąsinkime dar netikinčius ar nebepraktikuojančius brolius geriau pažinti Jėzų Kristų, kartu gerbdami santūrų laipsnišką Dievo malonės veikimą geros valios žmonių sielose. Šiandien Gavėnios viduryje Bažnyčia nori ypač pažadinti mūsų širdyse troškimą pasiekti ne tik Velykų iškilmę, bet ir amžinąją tėvynę, kur mes matysime Dievą veidą į veidą, ir kur su Marija ir visais šventaisiais, mes džiaugsmingai šlovinsime Švenčiausiąją Trejybę, apšviesti ir pasotinti iš jos meilės bei paguodos šaltinių. Amen.