Jėzus tyliai ir paprastai dalyvauja mūsų kasdienybėje

Šio vakaro Paskutinės Vakarienės mišiomis mes įžengiame į liturginių metų kulminaciją - Velykų tridienį. Šiandien pirmasis skaitinys iš Senojo Testamento Išėjimo knygos aprašo Velykų avinėlio aukojimo apeigas. Čia Mozei ir Aaronui yra nurodoma kokiu būdų izraelitai turi švęsti išėjimo iš Egipto apeigas. Avinėlis yra išsigelbėjimo iš vergijos simbolis ir šis aukojamas avinėlis yra Jėzaus provaizdis. Kaip izraelitai iš vergų tapo išrinktoji Dievo tauta, taip Jėzaus krauju nuplauti, mes tampame nebe nuodėmės vergai, bet Dievo tauta. Izraelitų aukojamas be trūkumų avinėlio kraujas yra tolimas Senojo Testamento atgarsis Jėzaus kraujo pralieto ant kryžiaus Golgotoje. Turėtume atkreipti dėmesį į tai, jog žydų Velykos pažodžiui reiškia perėjimą; ir iš Egipto išėję į pažadėtąją žemę, jiems kokybiškai ar tiesiog materialiai nieko nebuvo suteikta. Anaiptol, iš saugaus ir ramaus gyvenimo Egipte, kur jie turėjo apsčiai duonos ir nemirė badu, jie iškeliavo į alinančią pilną pavojų dykumą. Čia svarbu ne tai ką izraelitai įgijo, bet kuo jie tapo. Sotus ir materialiai apsirūpinęs vergas tampa Dievo tautos nariu, išeidamas į dykumą, kur tyko pavojai, nepriteklius ir nežinia.

Kiekvienas iš mūsų, savo asmeninėje sandoroje su Dievu, savo asmeniniame santykyje su Dievu, turėtume peržvelgti tai, kur mūsų dėmesys yra nukreiptas. Kas yra mums svarbiau – ar tai ką turime ar tai kas esame? Nenuostabu, jei kasdienybėje mes nejučiomis susitapatiname su irzliais ir nepatenkintais savo padėtimi izraelitais dykumoje. Mums trūksta tai vieno tai kito, ir mes patyliukais bambame ir skundžiamės Dievui, jog nepakanka to, ką turime ir užsimirštame apie svarbiausia – kas esame. Turėtume giliai įsisąmoninti, jog kiekvienas mūsų prašymas turėtų išeiti iš mūsų gilaus suvokimo, jog esam atpirktoji Dievo tauta ir jos Bažnyčios nariai. Neturėtume manyti, jog visada turime teisę dejuoti dėl vidinio džiaugsmo ir ramybės trūkumo. Dažnai tai būna tik emocinis diskomfortas dėl materialinių nepriteklių ar nesulaukto įvertinimo visuomenėje.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius aprašo Naujosios Sandoros Paskutinės Vakarienės šventimą. Čia jis laiške korintiečiams atkartoja Jėzaus žodžius, ištartus Paskutinės Vakarienės metu. Senojo Testamento sandorai reikėdavo papjauti avinėlį ir jį atitinkamai paruošus paskubomis suvalgyti. Šis, kad ir buitiškas ritualas, turėjo tam tikrą išskirtinumą iš kasdienybės ir savas taisykles. Dar ir šiandien, kai žydai švenčia Velykas, jauniausias šeimos narys turi paklausti: „Kodėl šis vakaras yra kitoks, nei visi kiti vakarai?“ Ir jam yra atsakoma izraelitų išėjimo iš Egipto atpasakojimu.

Jėzaus įsteigtos Naujosios Sandoros apeigos yra dar paprastesnės. Čia yra trys svarbiausi elementai - tikinčiųjų bendruomenė susirinkusi Jėzaus vardu, duonos laužymas ir pasidalijimas vynu. Tai tiesiog paprastas kasdieninis veiksmas – vienminčiai bičiuliai susirenka vakarienei. Jėzaus troškimas pasilikti su jį mylinčiais žmonėmis įsikūnija paprastame kasdieniniame buitiniame veiksme. Šio paprasto, bet tuo pačiu didingo įvykio, nepalydi antgamtiniai reiškiniai, kaip antai Jėzaus krikšto ar atsimainymo metu prabilęs balsas iš dangaus, ar kokie stebuklai. Jėzus tyliai ir paprastai dalyvauja mūsų kasdienybėje.

Nenuostabu, jog Bažnyčia laiko tėkmėje šį liturginį šventimą ypatingai papuošė, pabrėždama jos reikšmę, svarbą ir sakralumą. Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje galime pasigrožėti ypatingomis taurėmis, monstrancijomis ir liturginiais rūbais darytais prieš šimtą ar daugiau metų. Ten yra nuostabi lobyno ekspozicija liudijanti, jog švenčiausiojo sakramento liturgijai skiriama visa, kas gražiausia ir geriausia. Išpuoselėtos meno vertybės supančios eucharistiją mums ir šiandien liudija, jog į Dievo troškimą būti su mumis kasdienybėje mes atsiliepiame visu ką turime geriausia – puošdami liturginius indus, rūbus ir erdvę, kurioje švenčiame Dievo ir žmogaus susitikimą. Juk pagaliau pats mūsų buvimas, dalyvavimas šventose mišiose yra visa ką mes galime padaryti geriausia savo gyvenime.

Evangelijoje skaitėme apaštalo Jono aprašytą kojų plovimą prieš Paskutinę Vakarienę. Vėlgi, tai kasdieninis įprastas veiksmas tuometinėje Palestinoje. Pabrėžtina tai, jog kojas plaudavo tarnai ir čia Jėzus daro tai, kas darytina tarno savo šeimininkui ar garbingam svečiui. Galėtume pasakyti, jog Jėzus čia parodo savo meilę iki galo prisiimdamas net tarno padėtį. Jėzus yra Dievas ir žmogus. Jėzus yra pilnutinis žmogus – jis ne vien pamokslautojas, ne vien mokytojas, ne vien dirbantis, vargstantis ir keliaujantis, bet ir tarnas. Jėzus įsikūnydamas liudija, jog Dievas, sukūręs žmogų klaidos nepadarė. Vienintelė, žmogaus padaryta klaida, kuri turėjo būti Jėzaus ištaisyta, yra nuodėmė. Žmogus yra nuostabus ir gražus, nes sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir jo panašumą, žmogus, sužalotas nuodėmės, praranda savo orumą.

Apie žmogaus prigimtį, šiandien galime išgirsti ir priešingą nuomonę. Spekuliacijų pilname pasaulyje drastiškai keliamas kausimas ir galimybė patobulinti žmogaus prigimtį. Panašu, jog pagrindinį dėmesį šiais laikais mokslas skiria būtent žmogaus patobulinimui, modifikavimui ar dirbtiniam jo atmainos sukūrimui. Jei ankstesnieji laikotarpiai apibrėžiami pagal tai, ką žmogus galėjo įsisavinti – akmens amžius, geležies amžius ir panašiai; arba pagal tai ką galėjo sukurti – gotika, barokas, ar renesansas, tai šiandien jau nebesutariama ar esame post-post modernizmo laikotarpyje ar tai vadintina metamodernizmu. Bet patylomis į bendrą suvokimą braunasi keistos sąvokos – posthumanizmas ar transhumanizmas. Atrodytų, jog žmogus pavargo būti žmogumi ir būtina kažką pakeisti, patobulinti, modifikuoti arba tiesiog sukurti geresnį skaitmeninį ar mechaninį pakaitalą. Nejaugi dabartinis laikotarpis bus pavadintas ne tuo ką žmogus gali sukurti, bet pagal tai ką iš žmogaus galima padaryti. Jei iš tikėjimo plaukiantis suvokimas veda į sampratą, jog nuodėmės nepažeista žmogaus prigimtis yra Dievo duota, tai šiandien užtektų teigti, jog žmogiška prigimtis yra nekeistina, tam jog būtum įvardintas kaip aklai tikintis dieviška žmogaus kilme. Dehumanizacijos sąvoką yra bandoma prisijaukinti ir ji patraukliai nupiešiama vaidybiniuose filmuose ar mokslinės fantastikos knygose.

Susitikdami Jėzų Eucharistijoje mes prisiartiname prie Jėzaus paslapties, Bažnyčia mus kviečia ne vien švęsti Eucharistiją, bet ir pasilikti adoracijoje prie šios neišsemiamos paslapties. Eucharistijoje mes prisiliečiame prie Jėzaus dieviškumo ir taip pat prie jo žmogiškumo. Dievo akivaizdoje mes atpažįstame savo žmogiškąją vertę ir kilnumą. Eucharistijoje Dievo ir žmogaus paslaptis susitinka. Eucharistijoje esantis Dievas kasdieninės duonos ir vyno pavidalu mūsų žmogišką prigimtį ir kasdienybę sutaurina, pakelia ir net apsaugo.