Ji yra tas Asmuo Meilė, Asmuo Dovana

Sekminės -Sventosios Dvasios Atsiuntimas 2024

Ji yra tas Asmuo Meilė, Asmuo Dovana

Kaip žinome, Sekminių dieną ypatingai garbinama Šventoji Dvasia. Bet gal reikėtų paklausti : kas iš tikrųjų yra ši Dvasia? Žinoma, mes nesame panašūs į tuos vyrus, kuriuos sutiko Šv Paulius Efese ir, kurie jau įtikėję Kristų dar nežinojo, kad yra Šventoji Dvasia. Jinai mums yra duota, ji gyvena mumyse. Mes galime pajusti jos artumą ir įkvėpimus. Tačiau, kartais labai sunku mūsų protui įsivaizduoti Šventąją Dvasią arba tiesiogiai, sąmoningai palaikyti su ja, asmeninius santykius. Dėl įvairių priežasčių, ji mums dažnai atrodo pasislėpęs Dievas, nežinomas dieviškasis asmuo.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad net pats Šventosios Dvasios vardas nepadeda mums geriau ją suprasti. Šis pavadinimas gali neatskiriamai atitikti visą dievystę: Dievas Tėvas ir Sūnus irgi yra Dvasia; abu yra Šventi. Aišku, kad Tėvo ir Sūnaus asmeninės savybės yra daugiau prieinamos mūsų suvokimui. Jėzus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, gyveno mūsų tarpe, jis turi žmogišką veidą; Evangelija perteikia jo žodžius ir gestus.

O kai Jėzus mums kalba apie savo Tėvą, mūsų žemiškosios tėvystės patirtis mums padeda suprasti apie ką jis kalba. Kita vertus, minėdamas Šventąją Dvasią, Raštas dažniausiai naudoja simbolius kaip antai balandį, patepimą, ugnies liežuvius, vėją arba kvėpavimą, gyvąjį vandenį. Iš to gali susidaryti nuomonę, kad Dvasia yra daugiau beasmenė Dievo jėga, negu atskiras dieviškas asmuo. Tačiau, šis klaidingas įspūdis yra pataisomas kai kuriose svarbiose Naujojo Testamento vietose. Kristus sako, kad po jo iškeliavimo, Tėvas atsiųs Dvasią kaip “kitą Globėją”; tai reiškia, kad ji yra asmuo kaip Jėzus. Dvasia pažįsta giliausias Dievo širdies paslaptis. Ji elgiasi tarp žmonių su karališka laisve, liudydama, spręsdama apaštalavimo klausimus, “pūsdama’ arba įkvėpdama kada ir kur nori, žadindama šlovinimo bei užtarimo maldas su neišsakomais atodūsiais. Ankstyvosios Bažnyčios liturginiai kreipiniai mini ir šlovina Šventąją Dvasią kartu su dviem kitais dieviškaisiais asmenimis, pačiam Kristui įsakant teikti krikštą “vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.”

Trejybės viduje Šventoji Dvasia yra bendrystės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus. Nuo amžinybės, Tėvas save pažįsta ir išreiškia Sūnuje, kuris yra jo Žodis ir tobulas paveikslas. Tėvas ir Sūnus myli vienas kitą, jie nuolat atsiduoda vienas kitam. O Šventoji Dvasia kaip Trečiasis asmuo išreiškia šią meilę ir dovaną. Ji yra Tėvo ir Sūnaus bendros meilės alsavimas, jų širdies plakimas. Ji yra amžinasis džiaugsmas, muzika, kuri nėra sukurta, bet kylanti iš Dievo širdies. Graikų Bažnyčios Tėvai aprašo Trejybės gyvenimą kaip perichoresis : kaip „šokį ratu”, kuriame dieviškieji asmenys sukasi vienas į kitą, amžinosios meilės tėkmėje. O Šventoji Dvasia vadovauja šiam šokiui, ir jam duoda ritmą. Nes, kaip rašė Šventasis Popiežius Jonas Paulius II, “ji yra tas Asmuo Meilė, Asmuo Dovana”.

Be to, savo Sūnuje Tėvas pažįsta ne tik save bet ir visus dalykus, savo kūriniją ir išganymo darbą. Panašiai, Šventojoje Dvasioje, Dievas myli ne tik save, bet ir visą kūriniją. Šventosios Dvasios meilėje jis myli ir pasirinko kiekvieną iš mūsų, jos meile jis nustato visų dalykų paskutinį tikslą, kuriame slypi kartu Dievo garbė ir jo įsūnytų vaikų išganymas.

Šventosios Dvasios veikimas jos žemiškoje misijoje, visiškai atitinka jos vaidmenį Trejybėje. Ji dabar apsireiškia kaip vienintelė Šventoji Dvasia, t.y. Dievo meilės alsavimas, kuris pašventina ir duoda tikrą gyvybę. Jos uolus ir veiksmingiausias troškimas – viska nuskaidrinti ir perkeisti į meilę, visus suvienyti ir vesti pas Tėvą per Jėzų Kristų. Pradžioje ji artinasi prie mūsų sielos labai švelniai niekada savęs neprimesdama. Jeigu mes ją atstumiame, ji griet nuliūdusi išsitraukia. O jei trokštame ir karštai meldžiame jos atėjimo, ji užeina pas mus kaip deganti liepsna ir kaip srauni gyvojo vandens upė. Į mūsų širdį Dvasia įlieja Dievo meilę, Kristaus meilę, kuri žadina mus gyventi nebe sau, bet tam, kuris už mus mirė ir buvo prikeltas. Šventosios Dvasios galia, mes sugebėsime giliau suvokti dieviškuosius slėpinius, ir šlovinti Viešpatį pačia Dievo kalba. Dvasia mums duos taip pat išminties ir gailestingumo žodžius, sugebančius paguosti žmones ir atsakyti į jų esmingiausius gyvenimo klausimus.

Yra aišku : visos malonės, visi pašaukimai kyla iš Dvasios. Jos atsiuntimas apaštalams ir Bažnyčiai yra svarbiausias ir puikiausias Kristaus mirties ir prisikėlimo vaisius. Velykų laiko pabaigoje, prašykime su Marija - Trečiojo Dieviškojo Asmens sužadėtine ir tobulu paveikslu, malonės visada priimti Šventosios Dvasios šviesą ir džiaugsmą.

Paveikslėlis: Šventosios Dvasios balandis. (La chiesa di Santo Spirito in Sassia)