Kokia ateitis laukia kontempliatyviųjų vienuolynų?

Straipsnis publikuotas žurnale „Artuma“ Nr. 1 ir Nr.2, 2015 m., paimtas iš "Bernardinai.lt"

2015-uosius popiežius Pranciškus paskelbė Dievui pašvęstų asmenų metais, „norėdamas priminti Bažnyčiai, kokia graži ir vertinga ši ypatinga Kristaus sekimo forma“. Ta proga sesuo dominikonė iš Prancūzijos Marie-Pascale DUCROCQ su šypsena kelia klausimus apie vienuolinio gyvenimo ateitį bei pašvęstųjų ir dabartinės visuomenės santykius.

Paskutiniai mohikanai?

Ar po kelių dešimtmečių neišvysime, kaip dauguma vienuolynų tampa muziejais ir įvairiausiais centrais?.. Dievas žino! Tikinčiajam Evangelija tai mažai tikėtina, nes apskritai vienuolinis ir ypač kontempliatyvusis gyvenimas (kai vienuoliai atsideda uždaram maldos gyvenimui) – pernelyg giliai nuo pirmųjų Bažnyčios amžių įleido šaknis į Kristaus sekimą, kad taip paprastai leistųsi palaidojamas.

Tačiau matydami vis labiau retėjančias pašaukimų gretas, elgtumės neapdairiai, jei tesirūpintume, kaip prastumti dieną po dienos, ir nesistengtume numatyti, kur link suka ateitis, juolab jei ir patys priklausome šiam pašvęstųjų luomui. Juk tai Dievo karalystės reikalas! Žymus anglikonų istorikas profesorius Albanas Johnas Krailsheimeris teigė, kad posakis Gyventi, kad išgyventum yra vertybių nuosmukio apibrėžimas. Pašvęstieji asmenys turi įveikti šią pagundą, keldami tikruosius klausimus ir nepamiršdami, kad tas reiškinys šiuo metu būdingas ypač bendruomenėms Vakaruose. Didieji vienuolinių ordinų steigėjai niekada nesuko galvos nei dėl ateities, nei dėl rekrūtų (nemėgstamas žodis, siejamas su kariuomene ar ekonomine bei politine propaganda), nei dėl to, kiek ilgai jų ordinas tvers. Dvasios pastūmėti jie atsiliepė į kvietimą pasitarnauti savo laiko Bažnyčiai dažniausiai karitatyvine veikla ir kartais – kontempliatyviu gyvenimu.

Savo įsteigtų bendruomenių tęstinumą jie sudėjo į Dievo rankas. Galėtume sakyti, kad tai jiems mažai rūpėjo. Jie niekada nesijaudino, kaip išgyventi, ir retai – kaip prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Jau vien tai verčia susimąstyti. Mat šiandien labai svarbu jaunosioms kartoms nesudaryti įspūdžio, kad šie pašaukimai yra nykstantys, abejojantys savo ateitimi, nežinantys, kur eiti, blogiausiu atveju – pasmerkti mirti. Kaip toks įspūdis neslopins potencialių pašaukimų, kuriuos mums labiau derėtų priimti negu žadinti? Tačiau, laimei, anot Jean-Claude’o Lavigne’o, mes „nesame paskutiniai mohikanai“.

Kuriuo keliu pasukti?

Šiuolaikinė situacija yra gerai išnagrinėta. Kiek sušaukta susirinkimų, parengta klausimynų, kiek šia tema prirašyta straipsnių ir netgi storų knygų, kiek pastangų įdėjo ir kiek atvirumo parodė dauguma bendruomenių po Vatikano II Susirinkime nuskambėjusio aggiornamento (atsinaujinimo)! Vienų arkliukas yra grįžkime prie šaltinių, kitų: „Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“ (Mk 2, 22) – išmėginkime, ko iki šiol niekas nemėgino! Net ir daugumos su tam tikra viltimi pasirenkamas vidurio kelias lieka nepatogia pozicija ir toliau verčia kelti klausimus. Dėl to kaltinama visuomenė, spartus pasaulėjimas, šeimos vertybių ir apskritai vertybių nuosmukis ir t. t. O kad galėtume, tuo pasinaudodami ir aukščiau pakildami, sužinoti, kokios yra Dievo, o ne mūsų mintys!.. Kaip gera būtų tikrai žinoti, kad Jėzus niekada mums neatsakys taip griežtai, kaip šv. Petrui: „Mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23).

Ar galime būti tikri, jog esame tokie, kokių Jėzus nori savo šiandienos Bažnyčioje, idant galėtų pašaukti jaunesnių prisidėti prie senesniųjų? Juk ne visi kaip šv. Paulius galėtų drąsiai pasigirti: „O mes turime Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16). O! Neverta savęs dėl to perdėtai kaltinti (mūsų laikais tai nelaikoma privalumu – infantiliška...), nei kelti bylų visam, kas mūsų struktūrose ar gyvenimo įpročiuose prastai veikia, ir taip veltis į begalines analizes, kurios dažnai neturi teisingo pagrindo ir neduoda konkrečių rezultatų. Kita vertus, drąsa ir ryžtas atsakyti į Evangelijos reikalavimus neatleidžia nuo priedermės vis gelmingiau žvelgti į savo gyvenimą ar stoti priešais sunkumus, kurie mūsų laikmečio žmonėms beveik nekelia klausimų, nes atsakymą jie išgyvena kone empiriškai, lyg tai būtų savaime suprantamas ir įrodymų nereikalaujantis dalykas. Tad trumpai drūtai paklauskime: ar mes, šių žmonių manymu, dar turime pagrindo būti?

Koks mūsų santykis su dabartine visuomene? Ar mūsų funkcija Bažnyčioje – tokia forma, kokia gyvename dabar, net ir apmąstyta, – dar turi pagrindo egzistuoti XXI amžiuje? Kai leidžiamės išmušami iš vėžių laiko ženklų, visuomet laimime: „Mergelės lydi Avinėlį visur, kur tik jis eina“ (plg. Apr 14, 4), – giedama Apreiškime šv. Jonui. Kurgi Jis nori mus vesti? Verčiamos pokyčių, dauguma apaštalinių kongregacijų drąsiai ėmėsi pertvarkymų – savo vienuolynų motininius namus, anais palaimingais laikais perpildytus naujokų, pavertė globos ar įvairiais svečių namais. Beje, ar pašaukimų gausa buvo didžiausio Dievo palaiminimo ženklas? Kas žino, gal dabarties pašaukimų skurdas per aukas ir neišvengiamą esminių dalykų peržiūrėjimą rengia Bažnyčiai kitą vaisingumo etapą? „Nejau Viešpaties ranka yra tokia trumpa?“ (Sk 11, 23).

Gerkime iš savo pačių šaltinio

Remiantis oficialia statistika, dėl pašaukimų mažėjimo kontempliatyvieji vienuolynai esą mažiau kenčia negu apaštališkieji. Išskyrus keletą atvejų, šaltinis, tiesa, dar nėra visiškai išsekęs, ir retsykiais kai kur prisistato viena kita kandidatė... Vis dėlto tenka pripažinti, kad šie vienuolynai patiria ne itin didelę šlovę (gink Dieve, kad jos ieškotume!), kai kelios bendruomenės susensta per trumpą laiką. Yra nemažai vienuolynų, kurie turės susilieti, kai kurie rengiami uždaryti, kiti – jau uždaromi. Kita vertus, akivaizdžiai matome, kad šiuolaikiniai žmonės vis labiau plūsta į vienuolinius svečių namus, ieškodami ten maldos ir ramybės uosto, ir tai yra labai ryškus dvasinio troškulio ženklas. Antai medicinos seselės ir pasaulietės mokytojos daugelyje įstaigų pakeitė vienuoles.

Apgailestaujama, kad jų nebėra, bet ne tiek dėl gero darbo (taip manydami įžeistume labai gerai pasirengusį pasauliečių personalą), kiek dėl tos neatlyginamos evangelinės jų tarnystės gaidelės. Tačiau nei ligoninės, nei kolegijos dėl to neužsidaro! Bet kai užgęsta kontempliatyvusis vienuolynas, yra kitaip... Taip pranyksta, nei mažiau, nei daugiau, maldos ašigalis. Pačiai vienuolių bendruomenei, jeigu ji jau nepajėgi vykdyti savo misijos, tai nebūtinai yra pasaulio pabaiga, bet vargu ar kaimynystėje gyvenantys pasauliečiai pakeis ją maldos gyvenime... Į ką šioje situacijoje Dievas nori atkreipti mūsų dėmesį? Ką nori duoti mums suprasti? Dažnai prisimenu Gustavo Gutierrezo knygos paantraštę La Libération par la foi: boire à son propre puits, kuri galėtų būti mums pirmoji nuoroda: Gerkime iš savo pačių šaltinio. Ne todėl, kad norėtume tenkintis vien savimi, lyg neturėtume ko pasimokyti iš kitų, bet kad vis giliau eitume savąja vaga, gelmingiau atrastume savąjį pašaukimą, idant išsaugotume žvilgsnio vieningumą ir nepakliūtume į išsibarstymo spąstus.

Gyvendami kontempliatyviuose vienuolynuose nesame pašaukti mylėti labiau už kitus (dauguma „pasaulio“ žmonių, net ir ne krikščionys, tiek pat, o kartais net ir daug labiau aukojasi ir tuo, nė kiek nesusireikšmindami, gyvena kasdien), bet pašaukti daug mylėti gyvendami giliai vidinį gyvenimą, kuriam grėsmę nuolat kelia aplinkinis stresas. Bene tai ir yra mūsų neišsemiamas šaltinis, prie kurio mūsų laukia Dievas, iš kurio Šventoji Dvasia gali atverti naujų versmių, galbūt tokių, kurių žmonės nė neįsivaizduoja ir kurias reikėtų priimti be jokių išankstinių nusistatymų? Mūsų šaltinis yra visa, kas skatina maldos, tiek liturginės, tiek asmeninės, terpę. Kad ir koks ordinas būtų pasirinktas, pirmasis rūpestis yra visu buvimu, kiek įmanoma nepertraukiamai (tam nereikia nei nežmoniškos askezės, nei nuo tikrovės atkertančio angelizmo), išlikti dėmesingiems Jo Artumai. Kontempliatyviam vienuoliniam gyvenimui pašaukti asmenys pripažįsta, kad jų pašaukimui būdinga ši bendra esmė. Kontempliatyvusis pašaukimas įleidžia šaknis labai paprastai, bet nedviprasmiškai ir tiesiogiai lenkdamas į Dievą dėlei Dievo, akindamas šlovinti Viešpatį ir užtarti žmones.

Anot Jean-Marie Tillardo, „būti priešais Dievą dėlei pasaulio, o ne priešais pasaulį dėlei Dievo“. Būtent tokia yra mūsų funkcija, mūsų misija Bažnyčioje, mūsų dalis Karalystės kūrime ir net svarbiausia mūsų visuomeninė tarnystė. Jeigu vienuolinė bendruomenė nebeturi galimybės ar tvirto ryžto vykdyti šios maldos misijos, ji nebeturi pagrindo būti, net jeigu švenčių dienomis prie jos vienuolyno automobilių stovėjimo aikštelėse nebelieka vietos, net jeigu ji žinoma ir garsi, nes žmonių antplūdis ar įvertinimas labiau (bet nebūtinai) rodo tikinčiųjų dvasinį troškulį, negu yra jos ištikimybės sau pačiai ženklas. Dėl ko randasi tokių nukrypimų? Galbūt vienuoliją užplūdo masinės informacijos priemonės arba jos nariai įsitraukė į veiklą, skatinančią autentiškas, bet jos pirminiam pašaukimui tolimas vertybes, arba bendruomenės senėjimas nebeleidžia skirti ramios valandėlės tik Dievui ir kartu neapleisti būtinų namų ūkio darbų, kad vienuolynas gyvuotų ir nors minimaliai užtikrintų mūsų laikais būtiną svetingumą. Kitaip tariant, tikrovė turi būti adekvati misijai.

O jeigu taip nėra, gal pats Dievas galėtų siųsti pagalbą tokiai bendruomenei? Maldingų ir padorių žmonių asociacijai – galbūt, bet ne gyvajam Bažnyčios akmeniui, kuris turi būti savo vietoje ir vaidinti savo vaidmenį. Tai nesumenkina asmeninės vienuolio ar vienuolės maldos vertės. Kai kurie gali būti vedami tuo gyventi kitur ar kitaip – ir tai gali duoti naujų vaisių ateičiai. Žinoma, mūsų laikų jaunimas turi daug trūkumų! Na, ne daugiau negu sẽniai, kai jie buvo jauni, tik kitokių. Tačiau rimčiausi jaunuoliai pasižymi savybe, kuri yra galbūt mūsų laikų malonė – tai autentiškumo pajauta. Jiems reikia tikrų, aiškių, savo reikšmę atitinkančių dalykų. Paprastai juos atgraso visokie paistalai, abstrakčios teorijos, melagingos ir neaiškių kontūrų regimybės. Galiausiai, būdami tokie pat didžiadvasiai kaip ir jų senoliai, jie dažnai neatsispiria nekompromisinės, nesavanaudiškos, iš tiesų dovanojamos meilės liudijimui. (Prisiminkime pal. Motinos Teresės populiarumą ir nepaprastą jos kongregacijos suklestėjimą!)

Atsiskyrimas nuo pasaulio

Autentiškumo poreikis – antrasis kelrodis mūsų apmąstymams, kad paklaustume apie savo gyvenimo tiesą? Ką apima „autentiškumo“ sąvoka? Kaip ir mąstant apie Dievo slėpinį, šio gyvenimo turinį galima vertinti veikiau pagal tai, kuo jis neturi būti, negu pagal tai, kuo turi būti. Ar, pavyzdžiui, būtų neautentiška tokia klauzūros samprata, pagal kurią reikėtų laikytis labai griežto išorinio atsiskyrimo nuo pasaulio, bet neatsisakyti dėl patogumo naudotis visomis šiuolaikinėmis susisiekimo ir informacijos priemonėmis? Kalbant užuominomis apie labai griežtus įstatymus, kurie, nors šiek tiek ir praplėsti, vis dar galioja: „Ar vienuoliai ir vienuolės mūsų laikais gali ir turi toliau gyventi pagal šį griežto atsiskyrimo modelį?“ Atsakymas paprastas: jie jau seniai tuo negyvena. Per pastaruosius 40 metų ryšiai su išore padažnėjo dvigubai (ką pasakytume šiandien?!). Vienuoliai išeina iš vienuolyno ar savo vienuolyne priima žmones „iš išorės“ sveikatos sumetimais, ieškodami pragyvenimo šaltinių, siekdami mokytis ar tobulintis, važinėja į įvairius susirinkimus ir t. t.

Šie sąlyčiai turi vieną bendrą vardiklį – tenkina vienuolyno poreikius (teisėtus) ir tarnauja jo interesams (teisėtiems), taigi vienuolyno, ne kieno nors kito (išskyrus keletą retų atvejų)... Kitais žodžiais tariant, mes leidome susidaryti situacijai, kurioje jau nebegalime prisiimti griežto atsiskyrimo nuo išorės aukų, bet dar neatsisakome priimti iš šio atsiskyrimo gaunamos naudos, o kartais net to reikalaujame. Griežta ir daugmaž, nelygu bendruomenė, teisinga ištarmė apie pastarųjų dviejų dešimčių metų laikotarpį. Kita vertus, tai ragina susimąstyti ir galbūt autentiškesnės meilės, negu atsiskyrimas nuo pasaulio, požiūriu. Bet atsiskyrimas nemažiau būtinas, jei nenorime, kad mūsų šaltinis išsektų ar užaktų! Kaip surasti tinkamą vidurį, kad nei pervertindami priemones, nei nuvertindami jų nepamestume iš akių ir tikslo? Jean-Claude’o Lavigne brangus posakis „nuošali derlinga vietovė“ čia įgyja visą savo prasmę.

Vienuolinis neturtas

Ką jau kalbėti apie neturtą! Kartą tėvas Timothy Radcliffe’as, mėgdžiodamas Marcelį Proustą, su jam būdingu humoru sušuko: „Prarasto neturto beieškant!“ (be abejonės, jis kalbėjo apie vienuolius, nes Vakaruose vargšų dar yra). Labai sunkus klausimas, ir globalizacijos eroje nebeįmanoma neatsižvelgti į kitus žemynus. Iš Europos grįžęs jaunas afrikietis vyskupas gūžčiojo pečiais: „Jie mane juokina su ta savo krize...“ Žinoma, kai kasdien prie savo namų matai kone mirštančius iš bado žmones ir ilgas eiles laukiančių kokios nors pagalbos, kurios vis negana, tarptautinė finansinė krizė atrodo kaip tolimas ir paprastai žemiškai tikrovei svetimas dalykas. Tačiau specialistai teigia, kad ši krizė vis dėlto labai reali. Mes, vienuoliai, niekaip negalime paveikti šios tarptautinės ekonomikos. Tad gal ir vienuolinis neturtas, apsiribojantis didelės asmeninės nuosavybės neturėjimu, niekuo neleidžiantis ar labai mažai leidžiantis konkrečiai prisiliesti prie vargšų, kuriuos Dievas taip ypatingai myli, būvio, yra abstraktus, taigi ir neautentiškas? Dievas į visus savo vaikus žvelgia vienu žvilgsniu, tota simul. Ar mūsų šaltinio vanduo nesusimiešia, kai elgiamės kaip turtuoliai, nebeprisimenantys, kad yra vargšų pasaulis?..

Koks yra autentiškas vienuolinis gyvenimas?

Iš esmės kalbant, neautentiška yra visa, kas evangelinius visiško atsidavimo, išėjimo iš savęs, tarnavimo, dėkingumo reikalavimus pakeičia tam tikru siekimu, kas naudingiau, gražiau, labiau nusisekę, galiausiai – kas geriausiai tarnauja mūsų interesams, kad ir kokie prakilnūs jie pasirodytų. Pradinio idealo ir gyvenimo tikrovės ryšiui trūksta adekvatumo. Svarbu ne tai, ar liturgijoje vartosime gimtąją ar lotynų kalbą, dėvėsime seno tipo abitą ar supaprastinsime drabužius iki kraštutinumų, įsitaisysime pokalbių kambaryje grotas ar susitikinėsime laisviau. Ne. Ar pirmiausia Dievas iš šių kontempliatyvių bendruomenių – juolab kad jų idealas labai iškilus ir gražus – nelaukia pasiaukojimo grynumo ir tvirtumo, laisvai, nedviprasmškai pasirenkant šį maldos gyvenimą? Tuomet pavidalai tampa antraeiliai. Kiekvienas ordinas, kiekviena bendruomenė teieško ir teatranda, kas labiau atitinka jų malonę ir kokius ženklus jų kelyje rodo Apvaizda. O visos bendruomenės tegerbia skirtingus pasirinkimus. „Mano Tėvo namuose daug buveinių“ (Jn 14, 2)!

Galėtume pridurti, kad „atsiskyrimas nuo pasaulio“ visuomet buvo laikomas esmine vienuolinio gyvenimo dalimi, toks jis ir tebėra, bet ir šiandien, ne daugiau negu vakar, šiuo atsiskyrimu negalima gyventi už pasaulio ribų, nes (kaip vėlgi sako ses. Colette Friedlander) „atsiskyrimas nuo pasaulio, traktuojant pažodžiui, yra neįmanomas: pasaulis suformavo į vienuolyną stojančius žmones, jis sąlygoja jų egzistenciją, jų atliekamą darbą, kasdienoje jų naudojamus daiktus ir t. t. Daugių daugiausia, griežtai atsiskyrus nuo išorės, galima kiek pavėlinti pokyčių sukeliamą poveikį, bet taip tik šiek tiek ilgiau pagyvensime vakarykščiame, o ne šiandienos pasaulyje, bet niekada – už pasaulio“. Mūsų pasaulis labai pasikeitė, tiek pat pasikeitė ir jo mentalitetas (žiniasklaidos plėtra, ilgesnė gyvenimo trukmė, vis didėjantis gyvenimo patogumų poreikis, visų sričių pasaulėjimas).

Tai neišvengiamai sąlygoja ir mūsų būdą gyventi atsiskyrus nuo pasaulio. Kokį pavidalą šiandien įgaus Jean-Claude’o Lavigne „nuošali derlinga vietovė“, idant kontempliatyvusis gyvenimas liktų ištikimas savo esmei? Kokius klausimus šiuolaikinės visuomenės padėtis verčia kelti šia tema? Ką reikėtų išrasti, kad galėtume prisitaikyti prie mūsų visuomenės, atsiskirti nuo jos, bet nenukirsti ryšio su ja, taip pat nenukirsti ryšio su mūsų pasauliu, bet ir neužsikrėsti jo papročiais? Atsakymo turi ieškoti pačios vienuolės, jos turi karštai melsti Šventąją Dvasią, ieškoti to tikėjimo dvasioje. Ar neturėtume, užuot maldomis prašiusios naujų pašaukimų savo vienuolynams, pirmiausia Dievo akivaizdoje stengtis suvokti, kuo Jis nori, kad būtume? Vis giliau semkimės iš savojo šaltinio...

Iš prancūzų kalbos vertė sesuo Barbora KAZAKEVIČIŪTĖ SCSJ