Mano broliai ir mano motina

Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina.

Šiuos Viešpaties žodžius galima palyginti su kitu Jėzaus gyvenimo epizodu, kai vieną dieną moteris Jam pasakė : Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27-28).

Ar galime bandyti įsivaizduoti pirmąją Marijos, Jėzaus motinos, jautrią motinišką reakciją: ar nuostaba, ar nusivylimas? Tačiau Marija reaguoja savo tikėjimu. Ji pamažu įžengia į savo pašaukimo slėpinį. Ji prisimena, apmąsto angelo žodžius Apreiškimo dieną, senelio Simeono žodžius, dar paauglio Jėzaus, rasto šventykloje žodžius, taip pat žodžius, pasakytus Kanoje.

Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina. Tai Jėzaus įkurtos naujos šeimos įkūrimo chartija. Ši šeima vadinama „sušaukimu“, arba Bažnyčia, ecclesia, iš graikiško veiksmažodžio κάλεω, reiškiančio pašaukti, nes visi šios šeimos nariai yra pašaukti, vieni pirmą valandą, kiti veliau, net vienuoliktą valandą. Visi žmonės yra pašaukti, visi be išimties.

Šios šeimos Tėvas yra visatos kūrėjas, visų tėvas ir kreipdamiesi į jį, pagal paties Viešpaties įsakymą, drįstame tarti „Tėve mūsų, ...Dar daugiau, gavome įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom. 8, 15). Jis pasiuntė savo vienatinį Sūnų, kad suburtų į šios šeimos vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus (Jn 11,52). Šis Sūnus, esantis vienos prigimties su Tėvu, nesigėdija mus vadinti broliais (žr. Heb. 2, 11), ypač mažiausiuosius, su kuriais Jis net tapatina save (Mt 25, 40).

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, ... Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus! “Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Taigi Jėzaus motina tapo ir mūsų motina.

Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina. Jei norime priklausyti Dievo šeimai, pirmiausia turime pažinti Jo valią klausydamiesi Jo žodžio. Ypač Dievo žodžio klausomasi liturgijoje, nes Kristus yra savo Žodyje, tarsi pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas, kaip moko Vatikano antrasis Susirinkimas.

Maldoje ir adoracijoje, Šventoji Dvasia mums atskleidžia Dievo valią. Sąžinė, slapčiausias žmogaus centras, yra šventovė, kurioje taip pat girdimas Dievo balsas (plg. KBK 1776). Dievas savo valią mums praneša per įvairius tarpininkus: tėvus, brolius ir seseris, teisėtą valdžią per gyvenimo įvykius ir net gamtą.

Marija mums davė tobulo Dievo valios vykdymo pavyzdį: Marija, dar prieš tapdama motina, buvo mokinė. Ji buvo palaiminta, nes dar prieš pagimdydama Mokytoją nešiojo jį savo įsčiose. (Šv, Augustinas).

Tačiau yra tam tikra elgsena , kuri neleidžia mums būti pilnutinais Kristaus įkurtos naujos šeimos nariais. Tai egocentriškumas, siekiantis patenkinti pirmiausiai savo interesus. Istorija apie mūsų pirmųjų tėvų nuopuolį suteikia mums tam tikrų nuorodų ir įspėjimų. Kita kliūtis yra tai, kad mes nesugebame pripažinti kaltės, linkę išteisinti save apkaltindami kitą. - Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių. Jinai kalta, ne aš! Ir net pats Dievas yra kaltinamas. Moteris, kurią Tu man davei...

Įstoti į Jėzaus šeimą reiškia užleisti Jam vietą, pereiti nuo „Aš“ prie „Tu“. Tai reiškia gebėjimą nusigręžti nuo savęs ir įsiklausyti į Šventosios Dvasios kvietimus. Tai reiškia kartu su šventuoju Pauliumi sakyti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal. 2, 20). Tarpininkai turi mums padėti įeiti į Jėzaus šeimą: Bažnyčia, tėvai, teisėti autoritetai, bendruomenės vadovas, dvasios tėvas, brolis, su kuriuo gyvenu. Bet mes esame linkę vykdyti savo valią, nes klaidingai manome, kad gerai pažįstame save, kad gerai žinome, kur yra kelias į savo gyvenimo „pilnatvę“, žmogišką tobulėjimą„ į savo tiesą“. Tačiau tikroji mūsų tiesa yra begaliniai didesnė už tai, kas mums atrodo, todėl ją galime gauti tik iš kito, iš „Kito“, su didžiąja raide. Ir todėl tik klusnumo, Dievo valios vykdymo kelias gali mus į tą tiesą nuvesti.

Šventoji Marija... melsk už mus. Save pavesdami tavo maldai, mes drauge su Tavimi atsiduodame Dievo valai: „Teesie tavo valia“ (KBK 2677).