Pertvarkyti savo prioritetus

Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėjome Šv. Luko pasakojimą apie pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimą. Šv. Lukas aprašo šį įvykį plačiau ir detaliau negu Morkus ir Matas, parodydamas vidinį kelią, kuriuo Petrui ir jo draugams reikėjo nueiti prieš galutinai įsipareigojant tarnauti Viešpačiui.Tie žmonės jau pažįsta Jėzų; su juo jie bendravo, klausė jo pamokymų ir matė Kafarnaume jo daromus išgydymus. Tačiau jie dar negalvojo viską palikti ir juo sekti. Jie buvo tvirtai įsišakniję savo miestelio gyvenime ir toliau tęsė savo žvejų amatą.

Ir štai Jėzus ateina pas juos pačioje jų kasdienybėje. Jie nesėkmingai žvejojo visą naktį. O dabar ryte atėjęs Jėzus pasiūlė Petrui vėl irtis gilumon ir mesti tinklus. Patyręs žvejys, Petras negalėjo nežinoti žvejojimo palankių ir nepalankių valandų Genezareto ežere. Jam buvo aišku, kad nieko nepagavus naktį, yra dar mažiau galimybių ką nors pagauti dienai išaušus. Tačiau dėl pagarbos autoritetui to, kurį jis vadina „mokytoju“, Petras paklūsta. Naujo bandymo rezultatas – tikrai stebuklingas: tinklai ima trūkinėti ir valtys kone skęsta. Visi draugai nusigąsta, o Petras sušunka: „Viešpatie, pasitrauk nuo manęs, nes aš – nusidėjėlis“.

Petras dabar kreipiasi į Jėzų vadindamas jį „Viešpačiu“. Pas Luką šis žodis turi pilną dieviškojo vardo prasmę. Mat stebuklingoje žūklėje Petras įžvelgė Jėzaus dieviškąją galybę. Jis taip pat suprato, kad stebuklo tikslas – tai ne tik jiems padėti jų darbe. Šis dieviškas gestas yra ženklas, kviečiantis Petrą ir jų bičiulius radikaliai pakeisti savo gyvenimo būdą ir sekti paskui Jėzų. Dėl to Petras labai išsigąsta. Jis giliai jaučia savo nevertumą. Jis gal ir įtarė, kad nepaprasta malonė, kurią jis ką tik gavo iš Dievo, pareikalaus iš jo visiško savęs dovanojimo. Bet Jėzus jį padrąsina sakydamas: „Nebijok’“.

Po to Viešpats aiškina naujo jam siūlomo pašaukimo giliąją prasmę: „Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Tarp Petro seno ir naujo amato yra kartu ir panašumas ir radikalus skirtumas. Iki šiol Petras stengėsi surinkti žuvis savo tinkluose, kad galėtų maitintis arba jas parduoti kitiems kaip maistą. Nuo dabar jo tikslas yra surinkti žmones savo valtyje, tai yra Bažnyčioje, kad galėtų jiems tarnauti, dvasiškai maitindamas juos ir vesdamas juos į amžinojo gyvenimo pakrantes. Toks krypties pakeitimas yra ypač gerai pabrėžiamas Jono Evangelijoje, kur po Kristaus prisikėlimo pasakojama apie kitą stebuklingą žuvų valksmą. Pas Joną, po stebuklo vyksta svarbus dialogas, kur Jėzus klausia Petrą: „Ar myli mane? Ganyk mano avis“. Žuvų žvejys turi tapti ne tik žmonių žveju, bet ir piemeniu – Kristaus dvasinių avių ganytoju. Nebebūti žveju dirbant sau, bet žveju ir piemeniu, kuris ieško vien tik laimėti žmonių sielas Dievui.

Tai ne tik Petro ir Apaštalų, bet ir mūsų visų pašaukimas. Jis mums yra siūlomas ne tik lemtingais gyvenimo momentais, kai įsipareigojame Dievo tarnystei. Reikia jį įgyvendinti nuolat, kiekvieną dieną. Mat dažnai atsitinka, net ir mums, kurie esame pasišventę Viešpačiui, dirbti iš tikrųjų sau, savanaudiškai ir egoistiškai. Didžiuojamės savo darbu, norėdami jame išsiskleisti, įgyvendindami savo sumanymus ir projektus. Žmogišku požiūriu tokia tendencija yra suprantama ir beveik neišvengiama. Tačiau Bažnyčioje ir vienuolyne, visi darbai turi siekti vien tik tarnauti Dievui ir artimui. Norint tai daryti, mums reikia nuolat gryninti savo motyvacijas ir pertvarkyti savo prioritetus.

Šventojo Benedikto Regula, kurioje skaitome, kad visi darbai vienuolyne turi būti atliekami klusnumo dvasioje, mus ragina taip elgtis. Ir pats Abatas turi „labiau padėti broliams negu jiems vadovauti“. Visi vienuoliai turi rodyti paklusnumą vieni kitų atžvilgiu. Niekas neturi sekti tuo, ką mano esant naudinga sau, bet verčiau tuo, kas naudinga kitam.

Šv. Skolastika, šiandien švenčiama pas mūsų ordino vienuoles, davė puikią pamoką apie tai savo broliui Benediktui. Kelias dienas prieš savo mirtį Skolastika ir brolis su jų palydovais susitiko netoli Benedikto vienuolyno esančiuose svečių namuose, kuri jie praleido kartu visą dieną. Vakare Skolastika, užsidegusi Dievo meile ir amžinojo gyvenimo troškimo, prašė kad jie dar pratęstų bendrą dvasinį pokalbį ir maldą visą naktį. Pradžioje Benediktas nesutiko norėdamas grįžti į vienuolyną pagal Regulos nustatytą taisyklę, bet Skolastika meldė Dievą ir savo didesnės meilės dėka sulaukė stebuklingos audros, kuri privertė Benediktą elgtis pagal jos prašymą. Sekdami šv Skolastikos meilės pavyzdžiu ir prašydami jos užtarimo remkimės „vien dangaus malonės viltimi“, kad galėtume atlikti Dievo darbuotę, džiugiai nešdami vaisių pasaulio išganymui.

T. Grigalius Casprini OSB