Pirmtakas

Brangūs broliai ir seserys, Rytų Bažnyčioje vienas iš labiausiai paplitusių ikonų tipų vaizduoja Prisikėlusį Kristų Jo šlovės soste. Dažnai šalia Jo dešinėje pusėje vaizduojama Mergelė Marija, o kairėje - Jonas Krikštytojas. Gal tai, ikonografinės tradicijos bandymas išspręsti mįslingą Jėzaus atsakymą, kai du Jo mokiniai paprašė Dievo karalystėje sėdėti Jam iš dešinės ir kairės. "Tai ne mano reikalas, - atsakė Jėzus, - tai priklauso tiems, kuriuos paskyrė mano Tėvas". Iš tiesų atrodo, kad Marijai ir Jonui Krikštytojui labiausiai tinka užimti šias vietas dėl vaidmenų, kuriuos jie nuo pat pradžių buvo pašaukti atlikti įgyvendinant Įsikūnijimo slėpinį žemėje.

Vienas dalykas yra savaime suprantamas. Tam, kad Dievo Sūnus, Žodis taptų kūnu, buvo būtina, kad jis turėtų motiną. Mergelės Marijos vaidmuo, žinoma, yra pagrindinis išganymo ekonomijos elementas. Bet kodėl reikėjo Jono, kad jis parengtų kelią Jėzui? Argi visa išganymo istorija, Dievo išrinktosios tautos istorija nebuvo pakankamas pasirengimas Viešpaties atėjimui? Deja, Jėzaus laikais jau įsigalėjo tam tikras dekadansas, Izraelio gyvojoje tradicijoje buvo rimtų spragų, kurias reikėjo ištaisyti. Jau kelis šimtmečius nebebuvo karaliaus, todėl reikėjo, kad Juozapas savo įvaikintą sūnų Jėzų vėl susietų su Dovydo karališkuoju mesianizmu. Panašiai, autentiškai įkvėptų pranašysčių balsas jau seniai buvo nustojęs skambėti krašte. Jono Krikštytojo asmenyje turėjo būti atgaivinta ir suvienyta pranašystės dvasia, kad jisai, atlikdamas Elijo vaidmenį, visų pranašų vardu, galėtų pirštu nurodyti į Jėzų kaip į didįjį Mozės pažadėtą pranašą, kuriam lemta vesti savo tautą ir visą žmoniją galutinio išganymo link.

Šiandienos Evangelija priklauso ilgam Luko evangelijos įvadui, kuriame nuostabūs Jono gimimo įvykiai lyginami su dar nuostabesniu Jėzaus gimimu. Zacharijas apibendrina, kokia bus jo sūnaus misija, giesmėje, kurią giedame kiekvieną dieną per rytmetinę: O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo. Toliau Lukas ir kiti evangelistai gana kruopščiai pristatys Jono viešą veiklą buvusią prieš pat Jėzaus viešąją tarnystę. Apie Jono jaunystę Lukas santūriai sako: kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos. Kartais manoma, kad Jonas dar būdamas vaikas turėjo ryšių su labai asketiška, beveik monastine Kumrano bendruomene. Kai kurie istorikai, atsižvelgdami į senyvą jo tėvų amžių, spėja, kad Jonas gana anksti tapo našlaičiu ir augo Kumrano bendruomenėje, kur, kaip nustatyta, iš tikrųjų veikė savotiška našlaičių prieglauda. Šis laikotarpis Jonui galbūt buvo tarsi noviciatas. Jo aprangos būdas, mityba ir krikštijimo veikla - tai bruožai, kuriuos jis galbūt paveldėjo iš Kumrano.

Tikėtina, kad Dvasios paskatintas Jonas gana greitai paliko šią bendruomenę, kad galėtų apsigyveno kaip eremitas anapus Jordano. Ten jis pritraukė prie savęs didžiules minias, ragindamas jas atsiversti ir joms skelbdamas, iš dalies panašiai, kaip tai netrukus darys Jėzus, Dievo Karalystės artimą atėjimą. Jo krikštas buvo buvo suteikiamas kaip atgailos ženklas ir kaip būdas paruošti žmones priimti Gelbėtoją, kuris netrukus turėjo pasirodyti. Jėzus, priimdamas Jono krikštą, radikaliai pakeitė šią išorinę apeigą, pripildydamas ją iš anksto savo mirties ir prisikėlimo gelbstinčios malonės. Tą pačią akimirką Jonas išpažino Jėzų kaip Dievo Avinėlį, Mesiją, kuris savo gyvybės auka panaikins pasaulio nuodėmes.

Tačiau tikėtina, kad net ir pakrikštijęs Jėzų Jonas jautė "eschatologinį nekantrumą" ir tam tikrą nusivylimą suvokdamas, kad galutinis teismas, kurį jis skelbė kaip greit artėjantį, artimiausiu metu neįvyks. Atsakydamas sedėjančiam kalėjime Jonui, Jėzus primena jam, kad Jis vykdo savo mesijinę misiją gailestingumo darbais ir nuolankia tarnyste vargšams prieš paaukodamas savo gyvybę kaip auką. Atrodo, kad frazė "palaimintas, kuris nepasipiktins manimi" reiškia "ne bijok Jonai, būk mano pirmtakas iki galo". O netrukus Jonas bus pašauktas eiti pirma Kristaus iki pat mirties. Taip jis savo krauju liudijo prieš visus netikrus šio pasaulio mesianizmus, kad yra tik vienas Mesijas, klusnus ir nuolankus Dievo Avinėlis, kuris už mus aukoja savo gyvybę.

Marija, kaip mes tikime, ir toliau danguje vykdo savo motinystę Kristaus ir jo mokinių atžvilgiu. Ar negalėtume tą patį pasakyti ir apie Joną Krikštytoją kaip pirmtaką? Gyvendamas žemėje, ji paruošė Kristaus atėjimą tarp žmonių, kurie jau pažinojo Seno Testamento apreiškimą. O dabar, karaliaudamas danguje, Jonas tęsia savo misiją, globodamas viską, kas gali paruošti Kristaus atėjimą įvairiausiais būdais į mūsų sielas, Bažnyčioje, tautose ir visoje žmonijoje, pas geros valios žmones, kurie dar nepilnai pažįsta Kristų. Jonui Krikštytojui globojant bendradarbiaukime ir mes šioje misijoje, ruošdamiesi patys priimti Kristų, kai jis pasibels į mūsų širdies duris, ir kartu padėdami pasiruošti jį priimti savo broliams.

Ikona. Jėzus, šv. Mergelė Marija ir šv. Jonas Krikštytojas (XIX a.)