Rasti prasmę ir viltį

Rasti prasmę ir viltį.

Ilgokas šv. Luko pasakojimas, kurį ką tik girdėjome, nėra vienintelė vieta Naujajame Testamente, kurioje minimas Jėzaus apsireiškimas dviem mokiniams kelyje į Emausą. Markaus evangelijos pabaigoje skaitome: „Paskui Jėzus pasirodė dviem mokiniams jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. Jie sugrįžo ir papasakojo kitiems, bet šie jiems netikėjo“. Šie žodžiai yra priedo, kurį pridėjo nežinomas, bet įkvėptas autorius, dalis. Pats Morkaus parašytas tekstas baigiasi prie tuščio kapo, kur angelas skelbia Kristaus prisikėlimą šventosioms moterims, kurios iš baimės pabėga ir tyli. Prisikėlusio Jėzaus apreiškimai neminimi. Taigi kanoninis priedas trumpai apibendrina tris apreiškimus, kategoriškai pabrėždamas apaštalų netikėjimą ir tą griežtą būdą, kuriuo Jėzus juos barė už tai, kad netikėjo tais, kurie jį matė. Tada priedas staiga pereina prie to, kaip Jėzus, išsiuntęs savo apaštalus į misiją, buvo paimtas į dangų, ir kaip apaštalai išėjo skelbti evangeliją visur, darydami stebuklus. Šis neigiamas apaštalų netikėjimo pabrėžimas gali atspindėti Petro ir kitų apaštalų nuolankų bei apgailestaujantį supratimą, kad jie iš tiesų buvo tokie lėti tikėti liudininkais, ir kad tik vėliau, po Kristaus pakilimo į dangų, Šventosios Dvasios malonės dėka jie staiga ir stebuklingai pasikeitė.

Kita vertus, šv. Lukas pateikia mums švelnesnį ir daug subtilesnį požiūrį į Jėzaus mokymą be pedagogiką. Prisikėlęs iš numirusių jis niekam neprimeta savo buvimo; jis pasirodo ne visiems žmonėms, kaip šlovingas karalius ar visagalis Dievas, bet kaip paprastas žmogus savo išrinktiems mokiniams – kaip sodininkas Marijai Magdalietei arba, šiandienos Evangelijoje, kaip paprastas kelionės bendražygis arba kaip svečias pakviestas prie stalo. Savo žemiškojo gyvenimo metu jis keletą kartų buvo kalbėjęs mokiniams apie savo artėjančią mirtį ir prisikėlimą, bet žinojo, kad jie nėra pasirengę to suprasti ar priimti. Dabar, kelyje į Emausą, jis kantriai klausosi Kleopo ir jo draugo, kurie visiškai neigiamai kalba apie Kančios įvykius: „Mes tikėjomės, kad jis bus tas, kuris išgelbės Izraelį... o dabar jau praėjo trys dienos nuo jo nukryžiavimo.“ Kitaip tariant, viskas prarasta. Net šventųjų moterų, kurios tą rytą matė angelus, skelbiančius Kristaus prisikėlimą, liudijimas laikomas niekuo. Ir visa tai akivaizdžiai atspindi Petro bei beveik visos apaštalų grupės nuotaiką.

Šalia einantis Jėzus švelniai priekaištauja jiems dėl lėto tikėjimo. Jis kantriai aiškina jiems Raštus, padėdamas suprasti, kad išganymo plane, kurį jis, kaip Mesijas, buvo pasiųstas įvykdyti, auka, kančia ir mirtis nėra pažadų paneigimas, bet Dievo pasirinkti būdai mus išlaisvinti ir parodyti visą savo meilės pilnatvę. Pamokęs mokinius, Jėzus priima jų kvietimą prisėsti prie stalo, ir kai jis laužo duoną, jų akys atsiveria ir jie jį atpažįsta. (Visa tai jau primena Eucharistiją, kaip ji bus švenčiama Bažnyčioje per amžius ir kaip mes ją švenčiame čia šiandien).

Nors iškart po to Jėzus pranyksta iš akių, jo meilės liepsna dabar vėl užsidega jų širdyse. Jie sugrįžta į Jeruzalę kupini džiaugsmo, kad paskelbtų vienuolikai tai, ką pamatė ir patyrė. Ir vietoj netikėjimo, kuris ten viešpatavo ryte, juos pasitinka džiaugsmingas skelbimas: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui Petrui“ Dabar Petras galės pradėti vykdyti savo misiją – stiprinti brolių tikėjimą. Jėzus prisikėlė Velykų rytą, o tą patį vakarą prisikėlė ir apaštalų tikėjimas.

Mieli broliai ir seserys, argi nepasitaiko, kad ir mes prisimename sunkius bei skausmingus savo gyvenimo įvykius vien tik neigiamai? Toks vilties trūkumas dažnai gali būti įspėjimas, kad mūsų mintys nėra kilusios iš Dievo. Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys moko mus, priešingai, visose mūsų egzistencijos patirtyse – tiek džiaugsmingose, tiek skausmingose – rasti prasmę ir viltį. Kartu su Jėzumi viskas gali tapti proga mums augti meilėje.

Kaip neseniai sakė popiežius Leonas XIV: „Kristaus prisikėlimas moko mus, kad nėra tokios istorijos, kuri būtų taip pažymėta nusivylimu ar nuodėme, kad ją negalėtų aplankyti viltis. Nė vienas kritimas nėra galutinis, nė viena naktis nėra amžina, nė viena žaizda nėra lemta likti atvira amžinai. Kad ir kaip toli nuo Dievo, prarasti ar neverti mes jaustumėmės, nėra tokio atstumo, kuris galėtų užgesinti neišsenkančią Dievo meilės galią“. Amen.

t. Grigalius Casprini

Rembrandt Harmenszoon van Rijn, Kristus Emause - 1648.