Romos Mišių istorija (2): Kaip pavadinti Paskutinės vakarienės įvykį ?

Eucharistinio gesto pavadinimas pirmosiose bendruomenės buvo surastas ne iškart. Reikėjo rasti krikščionišką ištarmę, atsitolinant nuo žydiškos ir helenistinės valgymo terminijos. Žodis „eucharistija“ pasirodė tik Didachės (9,1) ir Ignoto Antiochiečio laiku (Ef. 13,11; Filad. 4,1; Smir. 7,1 ir 8,1) (apie 110 m.). Pas šv. Justiną (100-165) šis žodis dar naujas: „šis maistas vadinamas pas mus Eucharistija“ (1 Apol. 1,66). Į eucharistinio gesto pavadinimą pretendavo bent šeši pagrindiniai terminai: „Viešpaties valgis“, „Duonos laužymas“, „Diakonia“, „Koinonia“, „Agapes“ ir pagaliau „Eucharistija“.

Viešpaties valgis

Paulius naudoja ištarmę „Viešpaties valgis“ arba „Viešpaties vakarienė“ (gr. kyriakon deipnon) (1 Kor 11, 20). Tačiau, išskyrus Jn 13, 2; 21, 20; Ap 19, 9, šis graikiškas žodis (lot. coena) neturėjo pasisekimo. Galbūt ši ištara per daug priminė helenistinius valgius, kurie buvo valgomi po 15 val. kultūriniuose to laiko pobūviuose; gal ji asocijavosi ir su žydiškais diasporos valgymais, apie kuriuos kalba žydų rašytojas Juozapas Flavijus (Antiquitates XIV, 214-216).

Duonos laužymas

Ištarmė „Duonos laužymas“ šaknijasi daugiau žydų praktikoje, nors tai lingvistinė Luko kūryba (Lk 24,35 ir Apd 2,42). Lukas sako, kad Emauso mokiniai atpažino Jėzų kai „jis laužė duoną“ („per“ šį gestą ir „dėka“ šio gesto). Ištara „Laužyti duoną“ atspindi žydų paprotį, žinomą Jeremijo knygoje (Jer 16,7), kuri buvo tęsiama iki rabinų epochos. Žydų tradicijoje, po duonos laiminimo šeimos tėvas padalindavo visiems po duonos gabalėlį. Toks duonos dalijimas buvo nežinomas graikiškame pasaulyje, kuriam Lukas rašė. Pagonių krikščionių kontekste Lukas tai išsaugojo, idant nurodytų valgio visumą, naudodamas naują ištarmę - „duonos laužymas“ - šįkart nežinomą žydų pasauliui, kaip ir kitoms krikščionių bendruomenėms. Tokia praktika išreiškia bendruomeninį valgymą, kaip dalijimosi vietą. Vis dėlto, ir šis pavadinimas neprigijo.

Diakonia, koinonia, agapes

Egzistavo ir kitos ištarmės, kurios taip pat neatlaikė laiko spaudimo: Diakonia (tarnystė, patarnavimas) nurodo tarnystę prie stalo, žodžio tarnystę ir pagalbą organizuojant rinkliavą (Apd 11,29; Rm 15,31). Taip pat, koinonia (bendras dalyvavimas, bendravimas), naudojamas pagonių apeiginiam valgymui nusakyti, prisiėmė platesnę ir dvasinę prasmę. Paulius panaudojo šio žodžio kamieną, kad nusakytų krikščionišką gestą ir kitus apeiginius žydų ir pagonių valgius (1 Kor 10,16. 18. 20). Šis žodis greitai reikš rinkliavą abipusei paramai (Rom 15,26; 2 Kor 8,4). Antai Apd 2,42 skaitome: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo (koinonia), duonos laužymo ir maldų“. Pagaliau, agapes nurodo abipusės meilės valgį. Judo laiške rašoma: „Jie maišosi jūsų meilės pokyliuose (agapais), nesidrovėdami savo purvo, ir tunka“ (Jud 12; plg. 2 Pt 2,13). Terminas agapes ypač iškilo III a. ir nurodė valgymo ceremoniją, dažnai vykusią tuoj po pamaldų; iš čia kyla šiandien vėl atgaivintas pavadinimas bei paprotys gyvąją bendrystę, kurios pagrindas bei ženklas yra Eucharistija, įgyvendinti ir už liturgijos ribų.

Eucharistija

Terminas „Eucharistija“ (gr. eucharistia) reiškia „dėkojimą“. Ši ištarmė Naujajame Testamente yra gana reta. Paskutinės vakarienės kontekste, veiksmažodžio forma ją naudoja Paulius ir evangelistai (išskyrus Joną). Paulius sako: „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs (eucharistesas) laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas už jus, Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. (1 Kor 11,24; plg. taip pat Mk 14,23; Mt 26,26; Lk 22,17).

Pasirenkamas terminas „Eucharistija“

„Eucharistijos“ pavadinimas naudojamas jau Dvylikos apaštalų mokyme (Didachėje), viename seniausių po Naujojo Testamento krikščioniškų tekstų. Spėjamas šio mokymo parašymo laikas – I a. pati pabaiga arba pati II a. pradžia. Jame skaitome: „Apie Eucharistiją. Dėkokite taip. Pirmiausia už taurę: „Dėkojame tau, mūsų Tėve, už šventąjį tavo tarno Dovydo vynmedį, kurį mums paskelbei per savo tarną Jėzų. Tau šlovė per amžius. Už laužomą duoną: „Dėkojame tau, mūsų Tėve, už gyvenimą ir pažinimą, kuriuos apreiškei mums per savo tarną Jėzų. Tau šlovė per amžius!“ […] Ir niekas tenevalgo ir tenegeria iš jūsų Eucharistijos, tik tie, kurie pakrikštyti Viešpaties vardu“ (Didach. nr. 9). Maždaug tuo pat metu šis terminas pasirodo ir šv. Ignoto Antiochiečio laiške Smirniečiams: „Jie (t. y., netikintys Kristaus krauju) atsisako Eucharistijos ir maldos, nes nepripažįsta, kad Eucharistija yra mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kūnas, kentėjęs už mūsų nuodėmes ir Tėvo maloningiausiai prikeltas iš numirusių“ (Smir. 7,1).

Br. Lukas Skroblas OSB