Šabo Viešpats

Šiandien Lietuvos parapijose švenčiama Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, kurią vienuolyne šventėme praėjusį ketvirtadienį, pagal įprastą tradicinę datą. Pas mus šiandien švenčiamo eilinio sekmadienio evangelija kalba apie šabą. Visi žydai, įskaitant Jėzų ir jo mokinius, šabo, septintosios savaitės dienos, mūsų šeštadienio, laikėsi kaip maldos, apmąstymų ir poilsio dienos. Tačiau dėl šių papročių dažnai kildavo ginčų, kas leistina, kas neleistina daryti per šabą.

Viena iš tokių diskusijų kilo, dėl to, kad mokiniai, šabo dieną eidami su Jėzumi per laukus, ėmė skinti kviečių varpas pakeliui ir valgyti. Įstatymas, iš tikrųjų, leido išalkusiems pasimaitinti imant maisto iš svetimo lauko. Tačiau fariziejų klausimas buvo : „ar tai ne tas pats, kaip derliaus nuėmimas - veikla, draudžiama per šabą?“.

Jei Jėzus savo atsakyme būtų apsiribojęs žodžiais: „Šabas sukurtas žmogui, o ne žmogus šabui“, Jis nebūtų sulaukęs didelio pasipriešinimo, nes tarp pačių fariziejų vieni pasisakė už lankstesnį, kiti - už griežtesnį požiūrį į šabą. Vieni būtų pateisinę mokinius, kad išalkę jie ėmė būtiną maistą, o kiti būtų tvirtinę, jog jie turėjo pasninkauti, o ne daryti ką nors panašaus į darbą.

Tačiau Jėzus atsakydamas, perkelia diskusiją į kitą lygmenį. Jis pradeda savo kalbą paminėdamas Dovydo gyvenimo epizodą susijusį ne su šabu, bet su pagal ritualą draudžiamo maisto valgymu. Kartą Dovydui ir jo vyrams, neturintiems maisto, buvo leidžiama valgyti pašventintos duonos, padėtos prie Viešpaties skrynios Nobės šventovėje - nors tai maistas, paprastai skirtas tik kunigams. Jėzus netiesiogiai palygina tai, ką tada padarė Dovydas ir jo vyrai, su tuo, ką jo mokiniai yra dabar padarę. Kaip Dovydui, būsimam Izraelio karaliui ir Mesijo provaizdžiui, kartu su vyrais, kovojusiais jį ginant, buvo padaryta išimtis iš taisyklės, draudžiančios pasauliečiams valgyti pašventintą duoną, taip ir Jėzaus mokiniams, jo mesijinės karalystės skelbėjams, galėjo teisėtai būti netaikoma griežta taisyklė apie darbą šabo dieną. Šitaip Jėzus netiesiogiai nurodo į save kaip Mesiją. O baigdamas jis dar labiau sustiprina šį teiginį: Žmogaus Sūnus (mesijinė ir eschatologinė figūra) yra šabo Viešpats. Tai neabejotinai supykdė fariziejus ir paaiškina jų priešiškumą tolesnėje scenoje.

Netrukus po to, šabo dieną sinagogoje Jėzus drąsiai meta iššūkį fariziejams išgydamas žmogų su padžiūvusia ranka. Pagal taisykles per šabą buvo leidžiama gydyti tik žmogų, kuriam gresia mirtis. Dėl kitų negalavimų reikia laukti iki kitos dienos. Tačiau Jėzus atėjo su misija atnešti visiems žmonėms išvadavimą iš amžinos mirties. O šabo dieną yra ypač tinkamas laikas tai daryti. Tai diena, kai reikia gera daryti, o ne bloga, gelbėti gyvybę ir ne žudyti. Visose keturiose evangelijose Jėzus dažnai gydo žmones būtent šabo dieną ir nenusileidžia susidūręs su pasipriešinimu. „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, todėl ir aš darbuojuosi.“ Jėzus ypač vykdė išganymo darbą Didįjį šeštadienį „in Sabbato Sancto“, kai Jo kūnas ilsėjosi kape, o jo siela nusileido į Šeolą, kad apšviestų ir išlaisvintų visus teisiuosius, mirusius iki Jo įsikūnijimo. Tą patį šeštadienį Marija kartu su kitomis šventomis moterimis tobulai laikėsi šabo, savo pavyzdingu tikėjimu laukdama Viešpaties prisikėlimo.

Kartais sakoma, kad Jėzus panaikino šabą, arba tiksliau, kad jis tiesiog pakeitė jį sekmadieniu. Tačiau tai toli gražu nėra teisinga. Po Jo mirties ir prisikėlimo, pirmosios mokinių bendruomenės Jeruzalėje ir Judėjoje, taip pat žydų krikščionys kitur ir toliau laikėsi šabo šeštadienį, naktį iš šeštadienio į sekmadienį švęsdami Eucharistiją ir Kristaus prisikėlimą. Jeigu šabas buvo išganymo laukimo diena, tai sekmadienis buvo laikomas aštuntąja diena, kai jau įmanoma per malonę ragauti iš anksto amžinojo gyvenimo su Kristumi. Tik palaipsniui pagonių kraštų bažnyčios pradėjo perkelti kai kurias šabo praktikas ir ypač poilsio reikalavimus į sekmadienį.

Deja, tai buvo daroma ne tik polemizuojant su judaizmu, bet ir niekinant žydus krikščionis. Inkvizicijos laikais Ispanijoje atsivertę žydai, kaltinami vis dar besilaikantys šabo, galėjo būti sudeginti ant laužo. Šiandien Bažnyčia atgailauja ir už šią bei kitas nuodėmes, padarytas pirmosios sandoros žmonėms. Žydai krikščionys ne tik gali toliau švęsti šabą, bet kai kurios katalikų religinės bendruomenės rengia šabo valgius su tradicinėmis žydų maldomis ir apeigomis. Ir kiekvieną šeštadienį mes visi galime laikyti žydų šabo savo dvasioje prisimindami ir sekdami Marijos vidinę laikyseną Didįjį Šeštadienį.

Tačiau pareigos praleisti maldos ir poilsio dieną mums yra dabar perkeltas į sekmadienį, Viešpaties Prisikėlimo garbei. Tai diena, skirta dalyvauti Mišiose ir priimti Eucharistiją, taip pat praleisti laiką su artimaisiais ir daryti gera vargšams. Tai laikas, kai sūnūs ir dukterys gali skirti laiko pagyvenusiems tėvams, o dirbantys tėvai - pabūti su savo vaikais. Gera tai prisiminti švenčiant Tėvo dieną. Linkime visiems tėvams palaimos nuo Jėzaus Kristaus Tėvo, iš kurio kyla kiekviena tėvystė danguje ir žemėje. Amen.

Paveikslėlis: Mokiniai ėmė skintis varpų. (Master of Antwerp 1487)