Sandoros kraujas

SANDOROS KRAUJAS

Šiandien, Didįjį Ketvirtadienį, skaitiniai mus sutelkia į Paskutinės vakarienės įvykius. Evangelija kalba apie Jėzaus meilės iki galo pavyzdį mokiniams, kai jis numazgoja jiems kojas ir kaip įsteigia Eucharistijos ir Kunigystės sakramentus.

Pirmasis ir antrasis skaitiniai kalba apie kraują ir apie Sandorą, primindami mums apie Išėjimą iš Egipto, patį svarbiausią Izraelio tautos gyvenimo įvykį ir apie Perėjimo Avinėlio kraują, kuris išgelbėjo izraeliečius nuo mirties. Apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams ištrauka kalba apie Naujosios Sandoros kraują, kurį Jėzus išlieja už mus, gelbėdamas mus iš nuodėmės. Taip pat šiandien svarbu prisiminti ir Išėjimo knygos 24 skyrių, kuriame skaitome, kaip Dievas per Mozę sudaro Sandorą su Izraeliu. Tačiau tam, kad ši Sandora būtų patvirtinta – reikėjo kraujo. Norėčiau perskaityti, o tada pereiti prie Naujojo Testamento ir pažvelgti, ką Jėzus sako Naujosios Sandoros įsteigimo žodžiuose, kuriuos girdime šaindien antrajame skaitinyje ir girdėsime Aukojimo Liturgijos metu, ir paklausti savęs: ar tai simbolis, ar iš tiesų Jo kraujas, išlietas už mus?

Paklausykime tekstą iš Išėjimo knygos: “Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus VIEŠPATIES žodžius ir visus įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: „Mes vykdysime visa, ką VIEŠPATS pasakė“. Tada Mozė surašė visus VIEŠPATIES žodžius. Atsikėlęs anksti kitą rytą, jis pastatė kalno papėdėje aukurą su dvylika akmeninių stulpų dvylikai Izraelio giminių. Jis paskyrė keletą jaunų vyrų iš Izraelio vaikų atnašauti deginamąsias aukas ir aukoti jaučius kaip bendravimo atnašas VIEŠPAČIUI. Pusę kraujo Mozė pasėmė ir supylė į dubenis, o kitą pusę kraujo išliejo ant aukuro. Tada, paėmęs sandoros knygą, Mozė ją garsiai perskaitė žmonėms. O žmonės sakė: „Visa, ką VIEŠPATS pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs“. Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: „Tai kraujas sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius“.

Taigi Išėjimo knygos 24 skyriuje matome, kad Mozė perduoda tautai visus Sandoros žodžius, o Sandora patvirtinama ne vien malda, bet krauju. Kraujas paimamas ir juo apšlakstoma tauta. Įdomu, kad lyginant Senąjį ir Naująjį Testamentus, dažnai pereiname nuo išorės į vidų. Pavyzdžiui, Senajame Testamente sakoma: „Nesvetimauk“ – tai išorinis veiksmas. O Naujajame Testamente Jėzus sako, kad vien galvojimas apie svetimavimą jau yra nuodėmė, tai vyksta žmogaus viduje.

Dabar pereikime prie Naujojo Testamento ir supraskime, kaip viskas yra galinga ir gilu. Apaštalas Paulius šiandien kalba apie Sandoros kraują, evangelijos taip pat apie tai kalba. Tačiau Naujajame Testamente kraujas ne apšlakstomas ant žmonių, bet Jėzus duoda jį priimti, gerti Dievo kraują. Naujajame Testamente matome, kad Eucharistijos įsteigimo žodžiuose, kuriuos girdime Mišiose: „Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas“ – naujoji ir amžinoji Sandora yra patvirtinama kraujo išliejimu ir Dievo kraujo priėmimu į mūsų gyvenimą. Jis nebėra šlakstomas ant mūsų iš išorės, bet mes jį priimame į save.

Kodėl tai taip svarbu? Nes šiandien kai kurie žmonės mano, kad tai nėra tikras Kristaus Kūnas ir Kraujas, o tik simbolis. Tačiau Išėjimo knygos 24 skyriuje, pas Mozę, tai nebuvo simbolis – tai buvo tikras kraujas. Taigi ir Naujajame Testamente matome, kad tai nėra simbolis – tai tikrai yra Kristaus kraujas, kuris patvirtina naująją Sandorą, ant kurios mes statome ir kuriame savo gyvenimą. Ši Sandora, kuria mes gyvename su Kristumi, nėra paremta simboliais – ji paremta pačiu Jėzaus krauju. Jo kraujas buvo išlietas, Jis mus atpirko, mes dabar esame Dievo sūnūs ir dukterys.

Todėl kiekvieną savaitę, kai susirenkame – ypač šiandien, švenčiant Didžiojo Ketvirtadienio iškilmę ir Didžiąją savaitę – mes tarsi atsistojame Mišiose ir sakome: „Taip, aš esu Sandoroje su Dievu.“ Aš priimu visas šios Sandoros dovanas ir palaiminimus kaip paveldėtojas, kaip sūnus ar dukra, ir sutinku kentėti su Juo, kad pasiekčiau tą šlovę, kuria Jis dalijasi su mumis. Tai nuostabi Šventoji savaitė, kai mes atsistojame ir esame kitokie, išsiskiriantys tarp tautų, nes tikime, kad esame kraujo Sandoroje su antruoju Švenčiausiosios Trejybės Asmeniu, Jėzumi Kristumi, atidavusiu už mus savo gyvybę ir prisikėlusiu, kad mes gyventume su Juo amžinai.