Štai aš sudarau savo sandorą su jumis tarė Dievas Nojui.

Štai aš sudarau savo sandorą su jumis tarė Dievas Nojui.

Į žmonijos istoriją galima žvelgti kaip į Dievo ir žmogaus sandoros istoriją, sandoros, kurią nuolat laužo žmogaus nuodėmė ir kuri kaskart atnaujinama Dievo iniciatyva. Argi tai nėra ir mūsų asmeninė istorija?

Net jei ji nėra aiškiai suformuluota, pradinė, pirmapradė sandora buvo ta, kurią Dievas sudarė su pirmaisiais mūsų tėvais. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės,...Pr. 1, 28

Pirmoji nuodėmė nutraukė Adomo ir Ievos ryšį su Kūrėju. Vėliau, dėl nuodėmės išplitimo į visą žmoniją ištinka tvanas. kuris sunaikino visus žmones. Tačiau buvo išgelbėtas likutis: teisusis Nojus ir nedidelis skaičius žmonių.

Po visuotinio tvano, Dievas sudaro su žmonėmis naująją sandorą, gailestingumo ir atleidimo sandorą, rodančią Dievo gerumą, kurio nesumenkino nuodėmių gausa.

Ši sandora apima ir pažadą ir ženklą: Pažadą: tai gyvenimo pažadas, kuris liečia visą kūriniją: visus tavo palikuonis ir visus gyvius... visoms ateinančioms kartoms.

Nojaus sandora yra vaizdas naujosios ir amžinosios sandoros, užantspauduotos naujojo Nojaus, Jėzaus, krauju. Jis yra teisusis par excellence ir naujos žmonijos pirmagimis. Jis yra paskutiniųjų laikų Nojus.

Jėzus yra tas likutis, kurio įvaizdis yra Nojus bei nedaugelis asmenų, įlipusių į arką, kad būtų išgelbėti vandeniu.

Tačiau, kitaip nei Nojus, Jėzus taip pat buvo sunaikintas, tiksliau sakant, jis pats save apiplėšė, numirė už nuodėmes, teisusis, už neteisiuosius, kad nuvestų pas Dievą visą žmoniją, visų rasų ir tautų.

Ši ilga žmonijos kelionė pas Dievą prasideda nuo krikšto, kurio pirmavaizdis buvo tvanas, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms, pagal Krikšto vandens šventinimą Velyknaktyje

Ką tik šventasis Petras mums sakė: Krikštas nėra nešvaraus kūno nuplovimas...Jis veda į naują gyvenimą, į Naują Sandorą.

Krikštas yra tarsi Dievo Karalystės prieangis . Tačiau vien įžengti į Naująją Sandorą nepakanka. Mums reikia tobulėti, užaugti šiame naujajame gyvenime, "bręsti", kitaip tariant, atsiverti, tapti šventiems.

Per krikštą gauname dieviškojo gyvenimo sėklą - Šventąją Dvasią. Tačiau tam, kad ši sėkla duotų vaisių, ji turi būti, taip sakant, įmesta į žemę, pagal Morkaus evangelisto žodyną. Kaip tik šiandienos evangelijoje, Šventasis Morkus, šios dienos Evangelijos autorius, praneša, kad Jėzų iškart po krikšto, Šventoji Dvasia išvarė į dykumą, tiesiogine to žodžio prasme, įmetė jį į dykumą, kaip sėkla – įmetama į žemę. Jėzus praleido ten keturiasdešimt dienų, šėtono gundomas.

Taip pat Bažnyčia kviečia mums išgyventi keturiasdešimt gavėnios dienų kaip dykumos laiką, sekant paskui Kristų ir stengiantis atsiversti. Šis palankus momentas yra proga mums sustiprinti, arba net iš naujo atrasti, savo gyvenimo darną su krikšto įsipareigojimais, kuriuos iškilmingai atnaujinsime Velykų naktį.

Mums taip pat Jėzus skelbia: Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Tegu prisiartinsime ir mes prie Dievo karalystės, sekdami Kristumi. Tai reiškia kartu su Juo vesime dvasinę kovą prieš savo blogus polinkius ir įpročius bei piktąsias dvasias, kurios mus veda į blogį.

Tėvams arka buvo Jėzaus kryžiaus atvaizdas. Imti savo kryžių - tai įžengti į arką, kad nugalėtume nuodėmę ir mirtį. Nešti savo kryžių ir padėti kitiems nešti savo kryžių reiškia dalyvauti Jėzaus kančioje, kad galėtume dalyvauti jo prisikėlime.

Jėzaus buvimas dykumoje rengia ir pranašauja galutinę kovą, kurią Jis pergalingai laimės prieš tamsybių kunigaikštį Jeruzalėje, kai šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan, kaip perduoda evangelistas Jonas. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“.

Tegul ši Gavėnia paruošia mus artėjančioms Velykoms. Kad kilnia dvasia švęstume velykinį slėpinį ir galiausiai pasiektume amžinąsias Velykas. Gavėnia taip pat teparengia mus paskutinei kovai mūsų gyvenimo vakare, prieš galutinį susitikimą su Viešpačiu, kad būtume kaip į žemę "įmestas" kviečio grūdas, kuris miršta, bet atėjus pjūties metui neša gausių vaisių.

Kai įmesti į žemę kartu su Viešpačiu, su juo pakelti nuo žemės, visi būsime patraukti prie jo.