Sugrįžti į kelią

Šiandienos Mišų pradžioje, po garbės himno, kunigas taip meldžiasi: “Dieve, kad klystantieji galėtų sugrįžti į kelią, tu jiems rodai savo tiesos šviesą;” : Maldos pirmoji dalis glaustai apibrėžia žmogaus esminius santykius su Dievo išganymo istorijoje. Tekstas sudaro puikią, kai kurių Viešpaties vargdienių maldavimo psalmių eilučių prisiminimų puokštę. Joje ypač lengva atpažinti 25 Psalmę : „Viešpats tiesus ir geras, todėl jis klystančius moko kelio. Jis veda kukliuosius teisingu taku, ir moko juos savo kelio“.

Nuo pradžios žmogus buvo suklydęs, o pagrindė jo klaidų šaknis – puikybė. Kaip tai gerai suvokė Šv. Kotryna Sientietė, Dievas yra Tas, Kuris Yra, o mes, tie, kurie nėra. Mes esame ne Dievas, bet žmonės, ne kūrėjas, bet kūriniai. Mūsų buvimas, ir visa, ką mes turime, visi mūsų sugebėjimai, visa kas gera ir vertinga mumyse, kyla ne iš mūsų, bet ateina kaip dovana iš „šviesybių Tėvo“. Tačiau mes esame linkę užmiršti savo Kūrėją, arba klaidingai įsivaizduoti, kad jis yra ne dosniai mylintis Tėvas, bet tironiškas, pavydus šeimininkas. Kaip Palaidūno Sūnus, mes norėtume būti visiškai nepriklausomi nuo Dievo, išnaudojami kai kurias iš jo dovanų, tas, kurios mums labiausiai „tinka“, bet gyvendami atskirai nuo jo, elgdamiesi tarsi Viešpaties nebūtų.

Žmonijos pradžioje, prieš nuopolio, Amžinasis, bet dar neįsikūnijęs Dievo Sūnus jau buvo siųstas į dvasinę misiją, norint apšviesti žmonių protą ir širdį, ir juos vesti palaipsniui ir be jokio lūžio, per žemiškąjį gyvenimą į dangiškosios karalystės pilnatvę. Gaila, kaip mes žinome, mūsų pirmi protėviai, pasiduodami puikybės pagundai, išėjo iš bendrystės su Viešpačiu kelio ir ėmė vaikščioti savo neteisingais keliais, vedančiais į vergystę ir mirtį. Ir dabar mes visi esame beveik neišvengiamai traukiami paskui jų pėdsakus.

Vis dėl to, Dievo dovanos yra neatšaukiamos. Norėdamas mūsų išgelbėti, jis siuntė į pasaulį savo Sūnų, tobulą, neregimą Dievą, tapusį už mus regimu žmogumi. Įsikūnydamas ir atlikdamas žemėje savo misiją, Jėzus Kristus mums davė tikrąjį liudijimą apie Dievo ištikimybę ir gailestingumą. Paaukodamas savo gyvybę ant kryžiaus jis mums paliko tobulą nesavanaudiškos meilės, klusnumo ir nusižeminimo pavyzdį. Prisikeldamas iš numirusių jis mums tapo sugrįžimo keliu pas Tėvą ir į amžinąjį gyvenimą.

Antra mūsų maldos dalis išdėsto mūsų maldavimo tikslą. Mes prašome Dievo pagalbos, norėdamas kasdien įgyvendinti savyje Kristaus malonės ...duok visiems, kurie yra įsipareigoję būti krikščionimis, ryžtingai atmesti visa, kas (juose) prieštarauja šiam pavadinimui, ir siekti to, kas jam pritinka. Mes meldžiamės ne tik už save, individualiai, bet bendrai, už visus krikščionius, ir visą žmoniją. Krikšto dėka, mes jau priklausome Kristui. Mes esame pašaukti nuolatiniai atsivesti, kasdien atlikdami toliau pažadus, kurie buvo padaryti krikšto metu, ir kuriuos mes iškilmingai atnaujiname kasmet per Velykas. Mes prašome malonės, kad galėtume atsisakyti Šėtonui ir visam blogiui, kad galėtume ryžtingai atmesti (lotyniškai „išspjauti“!) puikybę ir visas ydas, kurios prieštarauja mūsų krikščioniško pavadinimo orumui. Mes prašome malonės augti tikėjimu, viltimi, ir meilė, malonės tapti vis panašesni į Kristų, nuolankumu ir visomis reikalingomis dorybėmis. Mes prašome taip pat malonės tinkamai perduoti savo tikėjimą kitiems. Kaip apaštalai šios dienos evangelijoje mes esame siunčiami pas savo brolius ir seseris pasaulyje. Tai ne turėtų būti dirbtinė, savanaudiška misija. Atvirkščiai, kaip pas pranašą Amosą, ji turi plaukti iš mūsų meilės ir autentišką atsidavimo Dievo valiai. Ji bus vykdoma nebūtinai tolimose šalyse, bet savo kasdieninėje aplinkoje. Kartais busime pašaukti liudyti savo žodžiais ir pamokymais. Nereikėtų bijoti tikslai įvardinti žmonių ydas ir neteisybes ir jų ligas. Tačiau, jeigu žmonės dar nesugeba priimti mūsų žodžius, mes turime stengtis juos parodyti Kristų savo tyru gyvenimo elgesiu – atgailaudami, ryžtingai atmesdami visa, kas (mumyse) prieštarauja Krikščionio vardo orumui, nusikratydami nuo savo kojų dulkes sukauptos savo praeito gyvenimo šunkeliuose. Daugiau negu žodžiais, mes galime juos laimėti savo mielumu, nuolanku, ir nesavanaudišku atidavimu. (Šv. Morkaus graikiškame tekste, dulkių nusikratymo gestas yra siūlomas apaštalams kaip liudijimas nebūtinai prieš negerai nusiteikusius žmones, bet atvirkščiai jiems, jų naudai, norint jiems padėti, norint juos apšviesti. Mes turime nusivalyti ne nuo jų nešvarumo, kaltindami juos, bet nuo savo dulkių, jiems duodami pavyzdį). Mūsų tikslas – ne teisti arba pasmerkti savo artimus, bet prisidėti prie jų išgydymo ir atvertimu. Kartu su Šventu Benediktu jo Regulos pabaigoje, mūsų troškimas yra, kad Kristus mus vestų visus kartu į amžinąjį gyvenimą. Amen.

Nicolas de Staël, Sicile - Ménerbes - 1954.