Šv. Benedikto paraginimai (6): „Daryti tai, kas pasitarnaus amžinybei...“

Taigi, broliai, kai paklausėme Viešpatį apie jo buveinės gyventoją, išgirdome apsigyvenimo joje nurodymą – įvykdžius gyventojo priedermes. Tad reikia parengti mūsų širdis ir kūnus, kad jie kovotų dėl švento klusnumo paliepimų, o kadangi mūsų prigimtis mažai gali, melskime Viešpatį, kad palieptų savo malonei mums padėti. O jeigu vengdami pragaro bausmių norime pasiekti amžinąjį gyvenimą, kol yra laiko, kol tebesame šiame kūne ir kol galime visa tai atlikti šio gyvenimo šviesoje, turime bėgti ir daryti tai, kas pasitarnaus mums amžinybėje.

Komentaras

Šv. Benediktas siekia pabrėžti pusiausvyrą tarp žmogaus prigimties ir Dievo malonės, iškeldamas sunkiai suprantamą žmogaus ir Dievo veikimo sampyną, pastangos skubotumą, bet ir malonės pagalbą, nes „reikia parengti mūsų širdis ir kūnus, kad jie kovotų dėl švento klusnumo paliepimų“. Šv. Augustinas, kuris dar vadinamas Malonės tėvu, teigia, kad malonę galima gauti ir patirti jos pilnatvę tik tuomet, jei jos trokštame ir palaikome šį troškimą. „Malonė, – kitur sako jis, – ėjo priešais mus, kad būtume išgydyti, ji mus seka, kad būtume atgaivinti, ji eina priešais mus, kad būtume pašaukti, ji mus seka, kad būtume pašlovinti, ji eina priešais mus, kad gyventume maldingai, ji mus seka, kad amžinai gyventume su Dievu, nes be jo nieko negalime padaryti“ („Apie prigimtį ir malonę“ XXXI, 35).

Todėl „melskime Viešpatį, kad palieptų savo malonei mums padėti“. Nors malonė iš prigimties yra teikiama dovanai (Dievas ją duoda neatsižvelgdamas į žmogaus nuopelnus ir maldavimus, Jis ją duoda „nevertiems“ žmonėms), tačiau žmogaus malda prašant malonės nėra nenaudinga. Malda praplečia širdį, kad asmuo galėtų labiau ir pilnavertiškiau priimti Tą, kuris nori duoti viską, nes nori atsiduoti. Todėl reikia parengti širdis: liautis praktikavus savininkišką laikyseną, apsivalyti nuo visko, kas trukdo priimti tai, ką Dievas žmogui nori duoti. Ši pastanga, lydima Dievo malonės, gali būti prasminga tik „trokštant pasiekti amžinąjį gyvenimą“.

Neatidėliotinai svarbu siekti šio gyvenimo, „kol yra laiko, kol tebesame šiame kūne ir kol galime visa tai atlikti šio gyvenimo šviesoje“. Ši pastanga – tai pirmiausia Dievo pažinimas. Jėzus sako: „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Evangelijoje pagal Joną toks gyvenimas išreiškiamas žodžiu zoë. Šioje Evangelijoje skiriama bios, kaip tekantis šio pasaulio gyvenimas, ir zoë, kaip sąlytis su tikruoju gyvenimu, kuris mumyse atsiveria tada, kai viduje iš tikrųjų susitinkame Dievą. Per sąlytį su Dievu padovanojama viskas – tikrasis gyvenimas.

Tikrasis gyvenimas jau dovanojamas žemės lygmenyje per sąlytį su Dievu, tačiau ši tikrovė turi būti nukreipta į nuolatinį gyvenimą su Dievu amžinybėje. Nors amžinasis gyvenimas jau visiškai duotas ir apreikštas, tačiau jis dar nevisiškai pasirodė, jis dar tarsi „pridengtas“, dar neturime nuolatinio „veidas į veidą“. Kaip tik todėl Eucharistiją švenčiame „su palaiminga viltimi laukdami mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“, prašydami: „Priimk į dangaus karalystę, kur tikimės drauge su jais [mirusiaisiais] Tavo garbe amžinai gėrėtis. Ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes Tave, Dieve, regėdami veidas į veidą, per amžius būsime į Tave panašūs ir nesiliaudami Tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį.“ (KBK nr. 1404).

Todėl „turime bėgti ir daryti tai, kas pasitarnaus mums amžinybei“. Amžinojo gyvenimo laukimą ir iš to kylančius veiksmus gerai išreiškia šv. Augustino pamokslo žodžiai: „Pažvelkite į apgaulingus ir negarbingus mergininkus. Jei pašėlęs moters meilei rengiasi taip, kad moteriai nepatinka, arba pasipuošia taip, kad jai nepatinka, ir ši jam sako: „Nenoriu, kad nešiotum šį drabužį“, ir jis nenešioja. Jei žiemos metu ji jam sako: „Su šiuo apsiaustu tavęs nemyliu“, jis pasirenka veikiau drebėti iš šalčio, nei jai nepatikti. Argi jį mylinti turi galią jį pasmerkti? Ar ji gali jį pasiųsti į kalėjimą? Ar gali jį patikėti kankinimams? Jis bijo vien tik jos žodžių „Tavęs nebematysiu“. Jis dreba vien tik dėl žodžių „Nebematysi mano veido“. Tad jei ši nedorėlė pasako, ir jis bijo, tai kodėl, Dievui pasakius, jis nebijo? Žinoma, bijo, bet tik tuomet, jei myli Dievą. O jei jo nemylime, tai ir nebijome. Bijome kaip vergai ugnies, pragaro, baisių kankynių, nupuolusių angelų ir jų kankinimų. O kad šito bijotume! Jei mažiau mylime Dievą, tai bent bijokime bausmių“ (161, 10 pamokslas).

Todėl amžinojo gyvenimo laukimas pirmiausia yra nenorėti prarasti Dievo žvilgsnio. Kaip vaikinas bijo prarasti savo mylimosios žvilgsnį, taip ir krikščionis nenori prarasti Dievo žvilgsnio ne dėl pragaro bausmių, bet iš meilės Dievui. O iš šios pastangos jau kyla visi kiti mylinčio žmogaus veiksmai.

Komentavo br. Lukas Skroblas OSB