Tikrasis vynmedis

Jėzaus laikais ant Erodo Didžiojo pastatytos Jeruzalės antrosios šventyklos fasado buvo pavaizduotas didžiulis skulptūrinis vynmedis. Jis tikintiesiems maldos metu primindavo Dievo meilę savo tautai, Jo vynmedžiui.

Pranašas Izaijas aprašė Dievo, dieviškojo Vyndario, ir jo mylimo vynmedžio santykį. Pasodinęs geroje dirvoje, Dievas apsupo vynmedį visu savo rūpesčiu, kad duotų vaisių,: Ką dar turėjau padaryti savo vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Bet ši meilė buvo nuvylta : vynmedis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges. Izraelis buvo neištikimas, kaip ir mes patys dažnai būname neištikimi. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo liejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! Štai kodėl Izraelio vynuogynas patyrė tremties Babilone bausmę.

Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas: Jėzus tapatina save su vynmedžiu. Jis yra Tėvo mylimasis. Jis buvo išrinktas, Tėvo duotas, pasodintas žmogiškoje dirvoje, nepalikęs Tėvo glėbio. Jėzus patyrė bausmę, skirtą neištikimiesiems, nors nebuvo nusidėjęs. Jis buvo apgenetas savo kūne per kančią ir kryžių.

Jėzuje vynmedis visiškai atitinka Dievo lūkesčius ir duoda puikių vaisių - gausų prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo derlių visai žmonijai. Nuo šiol kiekvienas žmogus, norintis duoti vaisių, Jame ras gyvybę teikiančių "syvų", leidžiančių jam duoti viską, kas geriausia.

Kristus yra tikrasis vynmedis, tikrasis Izraelis, bet ne vienintelis. Jis yra vynmedis, kamienas, prie kurio Jis nori pririšti visus, kuriems teikia gyvybę. Per krikštą ir Šventosios Dvasios dovaną mes buvome Jame, Jėzuje, "įskiepyti". Taip tapome tikrojo vynmedžio šakelėmis. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Vienas veiksmažodis kartojasi tarsi refrenas – tai veiksmažodis pasilikti: pakartojamas aštuonis kartus keturiose eilutėse! Pasilikti reiškia gyventi su (Jėzumi), būti prisirišusiam prie jo meilės saitais ir laikytis jo įsakymų, Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir... mes pas jį ateisime ir apsigyvensime, sakė Jėzus (žr. Jn 14, 22).

Sultys, kurios cirkuliuoja mumyse ir įgalina mus pasilikti Jėzuje, yra pati Jėzaus gyvybė, todėl šventasis Paulius sakė: nebe aš gyvenu, bet Jėzus gyvena manyje (Gal 2, 20). Jėzaus gyvybė mums perduodama daugiausia per Jo žodį, kurį girdime, giedame, apmąstome, ir kuriuo melsdamiesi garbiname. Kitas pagrindinis būdas, kuriuo Jėzaus gyvenimas auga mumyse, yra sakramentai, ypač Eucharistija.

Taigi vynmedžio šakelės turi būti gyvybingos, bet svarbiausia, kad jos duotų vaisių. O kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Visi žinome, kad neapgenėtas vynmedis duoda mažai vaisių. Jis duoda tik medieną ir lapus. Vynmedžio genėjimas yra būtinas ir skausmingas veiksmas. Vynmedis "verkia", kaip sako (prancūzų) vyndariai, kai mato, kad pro šakų žaizdas teka sultys.

Jėzus yra vynmedis, o mes – šakelės, kaip Jis yra kūnas, o mes – jo nariai. Jis yra tikrasis vynmedis, bet taip pat ir Bažnyčia, Jo Bažnyčia, kurios nariai yra bendrystėje su Juo. Kad išliktume Jame, bendrystėje su Juo, turime priimti sprendimus, kurie kartais būna sunkūs. Pasirinkimas yra "apvalymas", kuris kainuoja. Siekti patenkinti tik malonumo, turėjimo ir dominavimo instinktus – tai pirmenybę teikti lapams, o ne vaisiams. Tada galiausiai bus tik nusivylimo ir liūdesio "sudžiūvusios šakelės". Pirmenybę teikti savęs dovanojimui ir tarnystei, tai žada gausų vaisių derlių, tai įgyvendinti Marijos patarimą, duotą per vestuves Kanoje: "Darykite, ką tik jis jums lieps: iš atlikto patarnavimo buvo gauta daug gryno ir geriausiojo vyno.

Leisdami, kad įvykiai, bendro gyvenimo sunkumai, mus "apkarpytų", ir kartu pasilikdami Jėzaus meilėje, ruošiamės gausiam artumo su Dievu derliui ir aiškesnis yra šie Jėzaus įstabūs žodžiai: Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse – jus prašysite, ko tik norėsite, ir gausite. Jėzaus žodžiai mus išgrynina ir pasilieka mumyse tik veikiant Šventajai Dvasiai. Būtent Ji leidžia, ir ragina mus neprašyti nieko kito, kaip tik tai, ką Jis nori mums duoti.

Neabejotina, kad mažąsias mirtis, kurias esame pašaukti kasdien išgyventi, ne visada lengva priimti, tačiau jei jas išgyvename išlikdami susivieniję su Jėzumi, jos savyje neša amžinojo gyvenimo sėklą, ir tada suprantame paskutinį Jėzaus pažadą: Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15,11).