Trys palyginimai

Brangūs broliai ir seserys, Morkaus evangelija paprastai pristato Jėzaus viešąją veiklą kaip gana greitą jo veiksmų ir žodžių virtinę. Kristaus veiksmai dažnai būna stebuklingi, o Jo žodžiai - trumpi sakiniai ar posakiai, kylantys iš situacijų ar pokalbių su kitais žmonėmis. Vienintelė išimtis - 4 skyrius. Jame yra ilga Jėzaus kalba, sudaryta iš palyginimų, kurie buvo mėgstamiausia Jo mokymo priemonė. Jėzus buvo meistras, mokėjęs sukurti tokius palyginimus, kurie atitiktų žmonių gebėjimą suprasti ir kartu skatintų juos atverti savo protą bei širdį tikėjimo aktu. Palyginimuose kuriamos analogijos tarp žmonėms pažįstamos kasdienės tikrovės ir įvairių Dievo karalystės, kurią Jėzus atėjo įsteigti ir kuri galiausiai yra jis pats, aspektų. Kai kurie dalykai, sudarantys palyginimų pagrindą, buvo žinomi Jėzaus laikų to krašto žmonėms, tačiau mums šiandien jie jau mažiau pažįstami. Pavyzdžiui, tiems, kurie užaugo miesto aplinkoje, palyginimai turbūt buvo pirmasis konkrečių žinių apie žemės ūkio kasdienybę šaltinis. Šis tiesioginių praktinių žinių trūkumas gali būti kliūtis suprasti palyginimus, tačiau jis taip pat gali paskatinti mus dar labiau įsigilinti į Kristaus mokymą apie Jo karalystę.

Palyginimus apie Karalystę galima suprasti keliais lygmenimis. Visas Jėzaus gyvenimas, kaip rašo Džeimsas Martinas, yra tarsi gyvas palyginimas apie Dievo meilę žmonijai. Taip pat, kaip sako Origenas, pats Kristus yra Dievo karalystė, „autobasileia“ - pilniausias Karalystės įsikūnijimas. Todėl palyginimus galima taikyti Kristui, jo Bažnyčiai, kiekvienam žmogui.

Trys šio skyriaus palyginimai kalba apie sėklas. Ilgame palyginime apie sėjėją, kuris yra pats Kristus, kalbama apie skirtingas dirvas, kuriose sėklos išbarstomos, ir tai atspindi skirtingus būdus, kuriais žmonės priima Dievo žodį. Pirmajame iš dviejų šiandien girdėtų palyginimų aprašomi paslaptingi augimo iš vienos kviečių sėklos etapai. Kviečių sėkla auga ne dėl ūkininko rūpesčio, bet dėl jėgos, slypinčios pačioje sėkloje. Šiandien genetikos mokslo dėka galime geriau suprasti šios paslėptos jėgos struktūrą, tačiau vis dar neįmanoma pasakyti, kodėl ji egzistuoja ir iš kur atsiranda. Pats Kristus, amžinasis Dievo Sūnus, atėjo į šį pasaulį kaip sėkla, sudygusi puikioje Mergelės Marijos širdies dirvoje. Jis gimė ir kantriai išgyveno įvairius savo žmogiškojo gyvenimo etapus, augdamas išmintimi ir malone, tyliai dirbdamas Nazarete, vėliau mokydamas ir gydydamas savo viešosios tarnystės kelionėse, pagaliau aukodamas savo gyvybę ant kryžiaus ir grįždamas pas Tėvą pjūties metu. Visame kame Jis kantriai vykdė Dievo valią. Mes, pašaukti būti Kristaus mokiniais, taip pat turime kantriai laukti, kol Dievo malonės sėkla, pasėta mūsų širdyje, išaugs ir duos vaisių tinkamu laiku. Šventasis Benediktas mums sako, kad būtent per šią kantrybę mes dalyvaujame Kristaus kančioje, kad pasiektume dangaus karalystę.

Antrajame ką tik girdėtame palyginime garstyčios grūdo mažumas kontrastuoja su iš jo išaugusio augalo dydžiu. Tačiau čia būtų klaidinga įsivaizduoti kokį nors didžiulį medį, panašų į kedrą, augantį kalno viršūnėje, kaip kad buvo minėta pirmajame skaitinyje. Vietoj to čia matome palyginti aukštą krūmą ar medelį - gal dviejų metrų aukščio - darže, bet su plačiai išsikerojusiomis šakomis, kuriose gali susisukti lizdus paukščiai. Tai neturi nieko bendra su „Babelio bokštu“, besiskverbiančiu į dangaus aukštybes. Dievo darbas išganymo ekonomijoje pasižymi nuolankumu bei diskretiškumu ir savo pradžioje, ir savo galutiniu rezultatu, tobulai atitinkančiu tikruosius puolusios žmonijos poreikius.

Šventasis Grigalius Didysis, mėgstantis alegorijas, ir, netikėtai, šventasis Jonas Auksaburnis, kuris paprastai pirmenybę teikia pažodiniam ir moraliniam aiškinimui, neabejoja, kad garstyčios grūdelis - tai Kristus, kuris nusižemino, iš pradžių tapdamas žmogumi, o paskui mirdamas ant kryžiaus. Tačiau jo nusižeminimas lėmė ne tik jo prisikėlimą, bet ir sukūrimą Bažnyčios, jo mistinio kūno medžio, ant kurio šakų, t. y. ant Kristaus narių, nusileidžia dangaus paukščiai, simbolizuojantys gausias Šventosios Dvasios dovanas. Taigi šio medžio pavėsyje atsinaujins visa žmonija. Tie patys Bažnyčios Tėvai kviečia mus pasėti šį garstyčios grūdelį savo širdyse. Tai, be kita ko, gali apimti ir mūsų klusnumą nuolankiems ir santūriems Šventosios Dvasios įkvėpimams, turiu galvoje, pavyzdžiui, mažas kasdienes meilės įkvėptas aukas pagal mažąjį Teresės iš Lisieux kelelį. Tai ištikimai darydami galėsime prisidėti prie savo ir savo brolių bei seserų amžinojo išganymo darbo. Amen.

Marten van Valckenborch (1535-1612), Palyginimas apie sėjėją