Tuščias kapas

O beata nox – O palaiminga naktis. Šią naktį švenčiama, šią naktį sudabartinama visos žmonijos išganymo, viso Dievo plano įgyvendinimo viršūnė. Tačiau šis įvykis, Kristaus prisikėlimas, įvyko slaptai kape, naktis buvo vienintelis jo liudytojas. Kaip mums sakė nuostabi Velyknačio giesmė Exsultet, tik naktis žinojo šio įvykio tikslų metą ir valandą. Staiga, Jėzaus kūnas buvo suvienytas su jo siela ir vėl ėmė gyventi tobula bendryste su Tėvu, Švč. Trejybės gyvenimo viduje. Tuo pačiu metu Kristaus kūnas galutinai atsimainė ir tapo pilnai sudvasintas, dabar jau atvirai spinduliuodamas Viengimio Sūnaus šlovę, tą, kurią savo žemiškojo gyvenimo metu turėjo savyje dar paslėptu būdu. Nuo šios akimirkos, Jėzus Kristus tapo visos žmonijos išganymo šaltiniu, naujo, prisikėlusio pasaulio pradžia. Mirtis ir kapas Jėzaus nebegalėjo sulaikyti. Bet tą naktį žmonės apie tai dar nieko nežinojo. Tai buvo tarsi Švč. Trejybės šeimos paslaptis. Prisikėlusiam Jėzui reikėjo liudytojų žemėje.

Tą naktį kai Jėzus buvo suimtas, visi apaštalai pabėgo, ir sekantį dieną, Didįjį Penktadienį nė vienas iš jų išskyrus Joną nepasirodė ir nepasirodys iki sekmadienio ryto. Tačiau moterys Jėzaus mokinės iš Galilėjos, drąsiai stovėdamos, kai kurios šalia kryžiaus, kai kurios iš tolo, pamatė, kaip Jėzus mirė. Jos pamatė taip pat kaip ir kur jis buvo palaidotas. Sugrįžusios namo, jos paruošė kvepalų ir laikėsi Šabo dienos poilsio, ilsėdamosi bendrystėje su Jėzaus motina Mergele Marija. Tai buvo pirmas krikščioniškas Didysis Šeštadienis. Bažnyčia mano, kad tą dieną, tik Marijos tikėjimas pasiliko visiškai gyvas, budrus. Kitų moterų tikėjimo akys buvo uždengtos gilia tamsa, bet jų širdys dar karštai degė meile. Nesuprasdamos kodėl, jos troško vėl pamatyti mylimąjį mokytoją, jos norėjo patepti jo kūną ir pagarbinti jį. Bažnyčioje moterų diena turėtų būti ne kovo 8-oji, o Didysis šeštadienis. Tačiau net ir šioms moterims mokinėms Velykų rytas buvo gana sunkaus išbandymo metas.

Pirmąją savaitės dieną ryte jos atėjo prie kapo ir rado akmenį nuritintą. Įėjusios vidun, jos neberado Viešpaties kūno, bet pamatė angelą ir girdėjo jį skelbiant prisikėlimo žinią. O čia reikia įspėti, kad šiais metais Velykų nakties liturgija bando nuo mūsų nuslėpti nepatogią detalę. Ji atveda mus beveik į Morkaus evangelijos pabaigą, bet praleidžia paskutinę eilutę. Nes baigdamas savo evangeliją Morkus rašo, kad jos „išėjo, skubiai nubėgo ir nieko niekam nepasakė. Nes jos buvo persigandusios“. Ir viskas. Taškas! Taip baigiasi Morkaus autentiškas tekstas, kuris tikriausia mums perduoda apaštalo Petro Romoje išdėstytą katechezę. Kai kas teigia, kad likusi Morkaus evangelijos dalis buvo prarasta. Tačiau kiti mano, kad Morkus sąmoningai taip užbaigia savo Evangeliją, norėdamas mesti iššūkį skaitytojams. Jo staigi pabaiga kviečia mus, tikinčius tikru ir teisingu Jėzaus Kristaus prisikėlimu, papildyti likusią istorijos dalį. Neužtenka išgirsti Kristaus prisikėlimo skelbimą. Mums reikia susitikti su Juo savo pačių gyvenime ir širdyse, savo Galilėjoje:

Išeidamos iš kapo šventos moterys Morkaus pasakojime dar nebuvo pasiruošusios giedoti „Exsultet“ ir skelbti prisikėlimo žinią. Bet čia evangelistas mums pateikia tik momentinę nuotrauką. Moterys matė tuščią kapą, girdėjo angelo pranešimą, bet dar nesutiko gyvojo prikėlusio Viešpaties. Jos išsigando ir abejojo. „Gal tai iliuzija, gal kas nors pavogė Jėzaus kūną? Vienaip ar kitaip, niekas netikės mūsų kalbomis, visi mus laikys beprotėmis, net apkaltins“. Kitos evangelijos, kartu su Morkaus evangelijos trumpu priedu, rodo kad moterys greit atsigavo. Jos pamatė prisikėlusį Kristų ir pranešė apaštalams, kad jis gyvas. Šitie iš tiesu ėmė trumpą akimirką jas laikyti beprotėmis, bet netrukus Viešpats pasirodė ir jiems, ir jie įtikėjo. Galiausiai visi Šventosios Dvasios įgavo stiprybės ir visam pasauliui galėjo skelbti Kristaus prisikėlimą.

Brangūs broliai ir seserys, mes taip pat išgirdome žinią apie Kristaus prisikėlimą ir naują gyvenimą, kuris mums yra duotas jame. Mes įtikėjome, ir kartais jautėme savyje prisikėlusio Kristaus malonę. Tačiau kaip šventos, bet ir nedrąsios moterys, mes kartais Kristų užmirštame, abejojame, imame bijoti. Po Gavėnios pasirengimo, įžengimas į Velykų laiką ir krikšto pažadų atnaujinimas mums duoda puikią progą atnaujinti gyvą bendravimą su mūsų nuostabiu Išganytoju, idant galėtume drąsiai liudyti Kristų savo žodžiais ir buvimu. Kristus prisikėlė, jis tikrai prisikėlė, aleliūja aleliūja.