Tyla

DIDYSIS PENKTADIENIS

Jono 18, 1-19,42

Šiandienos Evangelija yra nuostabus Jono pasakojimas apie Kristaus kančią.

Ant kryžiaus Jėzus susigrūmė su nuodėme (nes ten esame mes, nusidėjėliai) ir leido nuodėmės įkarščiui bei įniršiui sunaikinti Jį, bet ne mus.

Ypač aiškiai matome, kodėl pirmieji krikščionys nukryžiuotąjį Jėzų siejo su kenčiančiu pranašo Izaijo knygoje aprašomu Viešpaties tarnu. Iškentėdamas kryžiaus kančią ir skausmą, Jėzus iš tiesų nešė mūsų nuodėmes; Jo žaizdomis mes iš tiesų buvome išgydyti.

Štai kodėl Jėzaus pasiaukojanti mirtis patinka Tėvui. Tėvas pasiuntė savo Sūnų į Dievo apleistumą, į nuodėmės ir mirties liūną - ne todėl, kad džiaugėsi matydamas savo Sūnų kenčiantį, bet veikiau todėl, kad norėjo, jog Jo Sūnus atneštų dieviškąją šviesą į tamsiausią tamsą.

Tėvui patinka ne pati Sūnaus agonija, bet Sūnaus savanoriškas paklusnumas, kai jis aukoja savo kūną, kad sunaikintų pasaulio nuodėmę.

Šventasis Anzelmas sakė, kad Sūnaus mirtis atkūrė teisingą dieviškumo ir žmogiškumo santykį.

Kita mintis, ties kuria šiandien vertėtų sustoti, nors Didžiojo Penktadienio apeigose nėra tiesiogiai įvardijama, bet šiandienos liturgijos metu yra labai svarbi detalė, – tyla.

Pagal tradiciją bažnyčių varpai, kurie ištisus metus iškilmingai kviečia į Viešpaties akivaizdą, į mūsų Gerojo Ganytojo artumą, užtyla. Patariama negroti vargonais, ir net patarnautojo varpeliai, naudojami Mišių metu, yra pakeičiami neįprastu mediniu plaktukėliu, kuris vis skirtingai vadinamas įvairiose Lietuvos vietovėse.

Bažnyčia mus kviečia šiandien į tylą. Ateikime visi į tylą.

Šv. Motina Teresė, akcentuodama tylos svarbą mūsų tikėjimo ir gyvenimo kelionėje, labai gražiai nusakė paprastą kelelį į Dievo žmogui pažadą, džiaugsmo ir laimės patirtį. Viskas prasideda nuo tylos išgyvenimo... Tylos vaisius - malda; Maldos vaisius - tikėjimas; Tikėjimo vaisius - meilė; Meilės vaisius - tarnystė; Tarnystės vaisius - ramybė; Ramybės vaisius - džiaugsmas ir laimė; Visas procesas...

Jaunystėje nekartą lankiausi pas Tėvą Stanislovą Dotnuvoje, vėliau Paberžėje. Jis mūsų dvasiniam palydėjimui taikydavo benediktiniškajį metodą: maldos ir darbo terapiją. Štai ką jis mums, jaunimui, akcentuodavo apie tylą: kad “yra dvejopa tyla - tyla ir tyluma. Tylą galime mes patys visai nesudėtingai susikurti, o tylumą mums dovanoja pats Kūrėjas per kūriniją. Kuri mus visada palydi į pranašo Elijo patirtį, išgyventą Horebo kalno papėdės uoloje. Dievas jį prašnekino tylumoje, ramiu švelniu balsu...".

Šiandienos tyla yra pripildyta prasmės, bet ji yra ir kitokia tyla. Palikime nuošalyje beprasmybės tylą, palikime nuošalyje tuštybės tylą. Palikime nuošalyje tą triukšmą, kuris taip garsiai byloja apie nieką. Jau nuo senovės laikų tyla buvo naudojama ir kaip kankinimo priemonė. Tarybų Sąjungos kalėjimuose persekiojami už tikėjimą dažnai būdavo baudžiami uždarymu vienutėje ir paliekami aklinoje tamsoje ir tyloje. Palikime nuošalyje tą tylą, kuri yra piktnaudojama išreiškiant pasyvią agresiją santykiuose, kai savo tylėjimu mes išreiškiame neapykantą. Šiandien mes galime net ir nusipirkti prabangią tylą, kai tau suteikiama galimybė praleisti valandėlę jutiminės deprivacijos konteineryje. Tyloje ir tamsoje gali pasinerti į druskos prisodrintą skystį, kuris sudaro pojūtį, jog esi nesvarumo būsenoje.

Įsiklausykime šiandien į kitokią tylą, mums kalbančią apie prasmę. Įsiklausykime į tylą, kuri pasako daugiau nei žodžiai.

Po Jėzaus žodžio „atlikta“, mes ką tik priklaupėme ir nutilome minutėlei. Mes nutilome, net pristabdėme Evangelijos skaitinį. Girdėtoje Evangelijoje pagal Joną po Piloto klausimo: „O kas yra tiesa?“ - taip pat tyla. Ir kai Pilotas klausia Jėzaus: „iš kur tu?“, Jėzus jam taip pat atsiliepia tyla.

Ateikime šiandien į tylą. Ateikime į kryžiaus tylą. Dievas tiek daug mums byloja šioje tyloje, jog net žodžiai nesugeba sutalpinti visos esmės. Ieškokime toje tyloje Dievo meilės, gyvenimo prasmės ir tiesos. Ateikime į tylą, kurioje Dievas susitinka žmogų. Ateikime į tylą, kurioje aš asmeniškai išgyvenu Atpirkimą ir Dievo meilę.