Vienuoliškas gyvenimas iš arčiau

Paprastai žmonės dar žino, kad vienuoliai atsisako pasaulio, tai yra, pasirenka neturtingą, klusnų ir skaistų gyvenimą. Tačiau iš ko tada jie gyvena ? Ar netampa našta kitiems, kurie tarsi turi juos išlaikyti ?

Pirmiausia gerai suprastinas pasakymas „atsisako pasaulio“, nors jis čia ir nėra tiesioginis klausimas. Tiek klauzūriniai vienuoliai, tiek apskritai pašvęstojo gyvenimo asmenys atsisako ne pasaulio, o veikiau to, ką daro pasaulis arba to, kas yra pasaulyje. Jie stengiasi atsisakyti kūno geismo, akių geismo ir gyvenimo puikybės (plg. 1 Jn 2, 16). Kartu jaunuolis, rinkdamasis šį kelią, atsisako ir gerų dalykų, nes ne viskas pasaulyje yra bloga.

O atsisakymas to, ką daro pasaulis irgi nėra vienkartinis nukirtimas visko, kuo žmogus sekė iki įstodamas į vienuolyną. Atsisakymas kūno ir akių geismo bei gyvenimo puikybės vyksta pamažu, per askezę, išbandymus, lydint malonei; mat, jeigu įstojus į vienuolyną išoriškai tarsi viskas nutrūksta, tai viduje dar ilgai velkasi ankstesnės gyvensenos įpročiai. Todėl „atsisakymas“ mąstytinas kaip kartu su Dievo malone žengianti žmogaus pastanga palaipsniui atsitolinti ir nusigręžti nuo pasaulietinės elgsenos.

Tuo tarpu, paties pasaulio kaip sukurtosios Dievo tikrovės vienuolis neatsisako. Įstodami į vienuolyną, žmonės nei pakyla į dangų, nei išvyksta į kitą planetą (tai labai brangu), nei kur kitur. Jie gyvena šioje žemėje šalia kitų žmonių, tik išskirtinėmis sąlygomis, kurios ir padeda atsitolinti nuo sekuliarios mąstysenos ir elgsenos.

Todėl, jei jie gyvena žemėje, tuomet ir siekia pragyventi iš žemiško darbo. Palendriuose mes turime 13 avilių. Medų parduodame ištisus metus. Taip pat gaminame dviejų rūšių saldainius, balzamą odos priežiūrai, renkame ir džioviname vaistažoles, prisiduria Mišių aukos už mirusius. Turime sodą, daržą, tris šiltnamius, todėl vietoje užauga nemažai daržovių ir vaisių.

Be abejo, iš šių šaltinių pilnai nepragyvename ir sulaukiame geradarių (jų nėra daug) pagalbos. Piniginė pagalba ateina iš užsienyje gyvenančių mūsų vienuolyno draugų, o Lietuvoje žmonės daugiau palaiko maisto produktais, daržovėmis, vaisiais, kepiniais ir kt.. Tačiau negalima sakyti, kad žmonės mus išlaiko, o tie, kurie mus vienaip ar kitaip remia nesijaučia moką mokesčius ir vienuoliai jiems nėra našta. Jų parama kyla iš jų laisvos valios ir pagarbos vienuoliškai gyvensenai. Pagaliau pridėtina, kad vienuoliai siekia gyventi iš savo rankų darbo, nes, pasak šv. Benedikto, tik tuomet jie yra tikri vienuoliai.

Kaip pateisinate vienuolinį gyvenimą? Pasitraukimas iš visuomenės kartais matomas kaip pabėgimas nuo pasaulio sunkumų ir atsakomybės vengimas. Ar vienuolynas nėra tik patogus būdas prisiglausti bijantiems atšiaurių pasaulio vėjų?

Vienuolinio gyvenimo pateisinti nesiekiame, juolab įtikinti, kuo esame naudingi. Pagal pasaulietinės logikos standartus vienuoliai visuomenėje nevaidina jokio vaidmens. Vienuolis šiuo atveju yra niekas. Turbūt todėl mus nedaug kas supranta, neretai laiko netgi parazitais, kenkėjais, veltėdžiais ir tt.. Ir tai suprantama, nes mūsų gyvenimo kryptis nuolat akcentuoja ne darymo, o buvimo dimensiją. Būti žmogumi, mokytis vis daugiau tapti žmogumi, mokytis meno būti kartu su kitais, mokytis santykių su Dievu ir artimu pastovumo ir šitaip gyventi, tikrai gyventi – visa tai mūsų gyvenime keliama į pirmą planą.

Todėl vienuolinis gyvenimas pirmiausia yra gyvenimas, tai iš esmės Kristuje atskleistos Dievo meilės gyvenimas, tai nuolatinė pastanga atsiliepti į meilę To, kuris mus pamilo pirmas. O ar galima pateisinti pirmapradę ir besąlygišką meilę To, kuris mus pirmas pamilo, kai mes dar buvome nusidėjėliai, totaliai nepajėgūs gyventi, tikrai gyventi, nebevaikščioti tamsybėse, bet išeiti į egzistencinį gyveno džiaugsmą? Todėl turbūt nebus klaidinga pasakyti: kaip sunku pateisinti pirmapradę Dievo meilę žmogui, taip sunku pateisinti vienuolišką gyvenseną, nes sunku pateisinti nesavanaudišką meilę.

Tokie teiginiai kaip „bėgti nuo pasaulio“, „vengti atsakomybės“, „pasislėpti nuo pasaulio vėjų“, „ieškoti patogaus gyvenimo“ atsiliepimo į Dievo meilę lygmenyje netenka savo geluonies. Šaukiamus žmones Dievas apgaubia ypatingai švelnia traukos jėga. „Kas gi mums maloniau, brangieji broliai, už mus kviečiantį Dievo balsą“ – klausia savo brolių šv. Benediktas. Tad šiuos žmones traukia Dievo meilė ir juos skatina ieškoti ypatingų sąlygų šiai meilei išgyventi, atsiduodant jos džiaugsmingai ir kartu skausmingai patirčiai per visą gyvenimą.

Į tokių žmonių gyvenimą įsiveržia egzistencinė Dievo meilės pajauta, supratimas, jog esi šaukiamas, pasirinktas, bet kartu viskas apgaubta slėpinio, nežinios, netikrumo. O pasirinkęs šį gyvenimą, vienuolis pamažu pamato, kad pabėgęs nuo išorinio pasaulio, neša savyje visą nuodėmingą vidinį pasaulį, kurio anksčiau nepastebėjo, kuris pradeda smirdėti, kol po truputį apsivalo. Jis čia sutinka naujas atsakomybes, naujus vėjus, dažnai nepatogų gyvenimą, tačiau, jei tikrai jį Dievas šaukia šiai gyvensenai, tai visi sunkumai tampa pakeliami.

Tad vienuolinis gyvenimas nėra patogus gyvenimas, jis nėra nei žemesnis, nei aukštesnis gyvenimas, tai tiesiog gyvenimas, kitoks gyvenimas, kupinas žemiškos tikrovės rūpesčių ir džiaugsmų, apstus tarpusavio santykių įtampų ir atoslūgio, (nes nė vienas savo bendruomenės nario nepasirenka) bet kartu persmelktas nuolatinio Dievo ieškojimo, atsiliepimo į jo meilę, parodytą Jėzuje Kristuje, ir stiprėjančio tikrumo jo tėviška globa.

Ar turite laisvalaikį? Ką jo metu veikiate? Žmonės tikriausiai nėra sutikę vienuolio grybaujančio ar žvejojančio....

Laisvalaikį turime. Jis yra bendruomeninis ir asmeniškas. Visa bendruomenė 1 val. per dieną turi bendrą atokvėpio laiką. Tuomet kartu išeiname į lauką, šnekučiuojamės prie židinio ar žaidžiame stalo tenisą. Asmenišką laisvalaikį kiekvienas susiranda pats. Broliai vaikščioja, skaito kas kam patinka, klauso muzikos arba tiesiog ilsisi. Galima, be abejo, ir grybauti. Tiesa nevisi pažįsta grybus. Puikiai žinome, kad visi grybai yra valgomi, bet žinome ir tai, kad kai kurie valgomi tik vieną kartą. Labai mylime skėčius. Jie panašūs į musmires, tik balti ir valgomi daugiau nei vieną kartą.

Dar kartais uogaujame, bet dažnai ne tam, kad pririnktume, o kad dėtume tiesiai į burną. Kai kurie broliai mėgsta ir žvejybą. Nemažai žuvų, kurias valgome, yra pagaunamos mūsų tvenkinyje. Jos paprastai turi daugiau ašakų už pirktąsias. Tuomet valgymo metu prasideda archeologinis tyrinėjimas ir nuostabios kantrybės lavinimo pratybos.

Kokia jūsų dienotvarkė?

5 val. Kėlimasis

5. 30 – 6. 30 val. Naktinis budėjimas

Poilsis, skaitymas...

7. 15 – 8. 00 val. Rytmetinė

Pusryčiai, skaitymas

10. 00 – 11. 00 val. Šv. Mišios ir trečioji liturginė valanda

Darbas, studijos, poilsis

13. 00 – 13. 15 val. Šeštoji liturginė valanda. Pietūs

13. 45 – 14. 00 val. Devintoji liturginė valanda

14. 00 – 15. 00 Rekreacija, bendras atokvėpis.

Darbas, skaitymas, poilsis

17. 30 – 18. 00 val. Vakarinės liturginė valanda

Asmeninė malda, darbas, skaitymas, poilsis

19. 30 val. Vakarienė

Asmeninė malda, darbas, skaitymas, poilsis

20. 30 – 21. 00 val. Baigiamoji liturginė valanda

Nakties poilsis

Gali susidaryti įspūdis, kad broliai ilsisi kas dvi valandas. Jie tikrai meldžiasi, skaito ir dirba tokiu ritmu, bet ilsisi daugiausia kartą per dieną, o dažnai visai nesiilsi. Be abejo, kai kurie neša sunkių ir nepagydomų ligų naštą ir turi ilsėtis dažnai. Tiesiog kiekvienas pasirenka savo poilsio laiką, kuris įsiterpia tarp bendrų dienos veiksmų.

Mūsų gyvenime ypač svarbūs ir reglamentuoti yra kaip tik bendrieji dalykai: liturginė malda, valgymas, kuris yra liturgijos dalis, ir rekreacija. Šiose dienos veiklose dalyvauja visi kartu, o po jų kiekvienas laisvai pasirenka savo asmeninio laiko kryptį. Vieni dirba, kiti skaito, studijuoja dar kiti ilsisi, bendrauja su svečiais ar atsitiktiniais lankytojais, kitaip tariant, visi dirba, visi skaito, dažnas dienos metu pasiilsi – tik kiekvienas tai daro savo pasirinktu laiku. Nors tai asmeninis laikas, tačiau jis visuomet užpildytas ir nelieka vietos dykaduoniavimui.

O tai, kad broliai ilsisi, jau suponuoja mintį, kad vienuoliškas gyvenimas netapatintinas su atostogomis. Iš išorės, regis, jie nieko neveikia, tačiau viduje šis gyvenimas labai intensyvus. Liturginių valandų giedojimas bažnyčioje (viso apimantis 5 val. per dieną), yra mūsų pagrindinis darbas, kuris pareikalauja nemažai jėgų. Reikia nuolat girdėti save ir savo kaimynus, tobulai derintis prie kitų. Grigalinis giedojimas neša savyje ypatingo tikslumo ir dermės būtinybę, kuri reikalauja nuolatinių valios pastangų. Reikia tarsi nusiimti, nusižeminti ir įsilieti į bendrą balsų sąskambį.

Galima pastebėti ir tai, kad mes visą gyvenimą pasiliekame tame pačiame vienuolyne su tais pačiais broliais. Kartais pasijunta ir vietos, ir santykių pastovumo našta. Šiandien ko gero yra sunkiau ne visą gyvenimą pasilikti toje pačioje vietoje, bet kiekvieną dieną gyventi su tais pačiais asmenimis. Tai reikalauja nuolatinio darbo su savimi, nešant ir priimant savo paties ir kartu kitų netobulumą. Visa tai gali atnešti gilų nuovargį ir net nervinį išsekimą.

Tačiau, jei kartais santykiai slegia, tai yra ir laikas kai jie atgaivina. Yra nemažai momentų, kai užuot varginęs, broliškas bendravimas atgaivina ir teikia poilsį. Kaip neseniai pasakė pop. Pranciškus, bendruomenė neturi būti skaistykla. Reikia mokytis išgyventi bendrų santykių teikiamą džiaugsmą, patirti, kad būti kartu yra ne tik sunku, bet ir malonu, ir tai jau tikras menas, kurio mokomis visą gyvenimą.

Kokią funkciją atlieka vienuoliai šiuolaikinėje visuomenėje?

Į šį klausimą galima atsakyti pacituojant tris ištraukas: viena iš Vatikano II Susirinkimo dokumentų, o kitos dvi iš šv. Jono Pauliaus II homilijų, kurias jis pasakė benediktinams.

Vatikano II Susirinkimas dokumente Ad gentes teigia: „Niekas tenemano, kad kontempliatyvūs vienuoliai tampa svetimi žmonėms ar nenaudingi žemiškajai bendrijai. Jie budi šalia savo amžininkų, dvasiškai bendradarbiaudami, kad žemiškosios bendrijos statyba visad būtų pagrįsta Viešpačiu ir būtų į jį nukreipta, idant statytojai neplušėtų veltui“ (Ad gentes 18).

Šv. Jonas Paulius II, 1980 m. kalbėdamas benediktinų ir cistersų abatams, pasakė: „Štai ko aš pageidaučiau iš benediktinų, štai ko mes visi Bažnyčioje ir pasaulyje laukiame – kad jie išties būtų vienuoliai pagal savo patriarcho dvasią, kad jie išties būtų Dievo ieškotojai, Dievo mylėtojai, laimingi gyvendami atokiai nuo pasaulio, bet susiję meilės ryšiu su savo broliais pasaulyje ir laimingi, gyvendami šeimyniškoje paklusnumo ir broliškos meilės aplinkoje, kurioje gimsta ramybė ir džiaugsmas“.

Tais pačiais metais šventasis dar kalbėjo apie vienuolišką tikrovę: „Mūsų laikams, – sakė popiežius, – reikia vėl atrasti jėgą Dievo, kuris kalba, drebina, iššaukia, atsiskleidžia, dalijasi, patraukia į savo bendrystę. Vakar atrodė, jog visa veda į Dievą, o šiandien, regis, joks daiktas, joks žmogus nepadeda apie jį susimąstyti. Tarsi tylos sankalbis būtų užmegztas prieš Dievą. Tačiau taip nėra. Kiekvieną dieną galime atrasti Dievo artumo žavesį ir poreikį Juo kvėpuoti, kad gyventume. Galbūt šiandien negana teologijos, kalbų apie Dievą, kokios svarbios jos bebūtų. Reikia žmonių, kurie Viešpatį laikytų Viešpačiu, kurie eikvotų save, garbindami Jį, kurie nertų į jo paslaptį visiškai laisvai be jokio žmogiško atlygio, kad liudytų jo absoliutą. [….] Vienuoliška malda turi didelę galią atitaisyti ir užtarti. Šv. Benediktas žinojo, kad Dievas yra be galo gailestingas ir geras, o taip pat, kad jis be galo teisingas. Žinodamas savo laikų moralinį pakrikimą, jis panoro įsteigti vienuolyną, kad daugelis galėtų pasiekti amžinąjį gyvenimą. Tai, kas anais žiauriais ir atšiauriais laikais šventajam kėlė siaubą, mūsų išpuikusiais ir suktais laikais turi dar labiau šiurpinti. Šiandien daugelis ant kortos stato savo amžinąjį gyvenimą. Tačiau Dievo meilė milžiniška ir vienuolių malda gali malonės galia išgelbėti daugybę sielų“.

Dar galima pridurti ir pop. Pauliaus VI mintį, pasakytą kartūzų vienuoliams: „Kontempliaciją ir nuolatinę maldą reikia laikyti pirmaeile veikla Visatos labui“.

Šiomis mintimis jau tarsi pamėginome pateisinti klauzūrinį gyvenimą, jo atliekamą funkciją visuomenėje. Svarbiausia ko gero yra nepainioti vaisingumo ir naudingumo. Vienuoliai tiki, kad nebūdami naudingi ir veiksmingi, yra vaisingi. Kai kurie vaisiai pasimato išorėje, tačiau pagrindinis jų gyvenimo vaisingumas turbūt lieka paslėptas ne tik nuo pasaulietinės visuomenės, bet ir nuo jų pačių akių.

Kartais ir juos užklumpa įspūdis, jog yra nenaudingi, suklydę, pasirinkę ne tą gyvenimo kryptį. Bet kaip tik šios akimirkos labiau nei kas kita pasako, kad gyvenimas statytinas ne ant įspūdžių, o ant tikėjimo, – tikėjimo, kad Dievas yra ištikimas savo sandorai su žmogumi. Bet ar tai nėra tiesiog krikščioniško gyvenimo programa?

Br. Lukas Skroblas OSB